Ramybės užutėkis Filipinuose. El Nido.

Aside · Posted by vaidaa on July 1, 2013 · 1 Comment 

Sala po salos, lagūna po lagūnos, vienas atokus paplūdimys po kito… Tradiciniam filipiniečių laiveliui skrodžiant turkio žydrynės Pietų Kinijos jūrą, gali akimirksniu užmiršti visus vargus, patirtus keliaujant čia… O jų šiek tiek būta.

Atvykusios į Filipinus mes neturėjome konkretaus plano, kiek laiko kur praleisime. Nusipirkome bilietus į šalį ir iš jos, o visą kitą palikome improvizacijai ( O jeigu kažkur taip patiks, kad norėsis pabūti kelias dienas ilgiau? O jeigu šiaip pakeliui kur nors sugalvosime stabtelti?). Jei būtume iki galo atlikusios namų darbus, būtume žinojusios, kad Filipinai – ne ta šalis, į kurią galima vykti taip visai bim bam be aiškaus kelionės plano, numatytų datų ir užsakytų kelionės bilietų. Na, bet buvo kaip buvo… Pasidžiaugusios nuostabiu Boracay paplūdimiu kelias dienas, nutarėme, kad laikas judėti tolyn ( Aišku, paplūdimys gerai, bet ne tik dėl jo į kitą pasaulio pusę atsibastėm 🙂 ). Kita stotelė – Palawan sala ir pačiame atokiausiame taške esantis El NIdo kurortas.

– Kaip geriausia iš čia nuvykti į El Nido? – klausiame Boracay turizmo informacijos centre.

– Jūs galite plaukti keltu arba skristi.

– Skristi nenorime, iš kur išplaukia keltas?

– Iš Iloilo. Iš Boracay reikia keltis į Panay salą, tada autobusu važiuoti į Iloilo, o iš ten keltu į Palawan.

– Kiek laiko tai užtrunka?

– Autobusas 6-7 valandas, keltas dar apie 37 valandas. Keltas plaukia pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais.

Jaučiu, kad išeinu iš informacijos centro kiek atvipusiu žandikauliu. Vėliau keliautojų blog’uose dar pasiskaitau, kad tas 37 valandų keltas iš tikro užtrunka kokią 41. Nesąmonė, negi nėra greitesnio būdo?! Mes čia ne metams atvykome, kad tiek daug laiko švaistytume vien transportui… Greitesnis būdas visgi buvo. Ne pigesnis, bet šiek tiek greitesnis. Plius išvengiant galimos jūrligės dviems paroms. Skridome lėktuvu. Taip purtėmės visų Filipinų avialinijų, o galiausiai vis tiek teko skristi tokiomis, kur keleiviai registruojami ranka, įlaipinimo pasai išrašomi taip pat ranka, registruotas bagažas išnešamas žmonių, o nenuvažiuoja taku, kaip kad mums yra įprasta, ir vėluojantys skrydžiai – norma. Kai taupoma viskam, kam įmanoma pataupyti, belieka tikėtis, kad jie bent jau netaupo degalams…

Taigi galų gale susumavus tas “greičiau” atrodė taip: Keliolika minučių triciklu, keltas iš Boracay salos į Panay, 6 valandos pilname žmonių autobuse, atvykus į Iloilo geras pusvalandis važiuojant per miestą jeepney, kelios valandos  miego močiutės spinta dvelkiančiame kambaryje, paryčiais taksi, laukimas oro uoste, valandos skrydis į Filipinų sostinę Manilą Luzon saloje, penkios valandos laukimo oro uoste, dar vienas valandos skrydis skrydis į Palawan salos pagrindinį miestą Puerto Princesą, tada dar vienas triciklas, valanda laiko, kol pajudės mikroautobusas, paskui juo 7 valandos kratantis duobėdu keliu ( dalis jo net neasfaltuota), galų gale dar vienas triciklas ir štai pagaliau – pasiekėme kelionės tikslą!!! 😀 Iš viso 31 valanda kelio. Ir čia vadinasi, sutaupėm bent parą laiko 😀 Atvykusi dar kelias dienas turbūt purčiausi vien pagalvojusi apie judėjimą tolyn. Na, bet iki to dar buvo šiek tiek laiko, o kol kas… El Nido 😉

El Nido – jaukus, mažutis kurortas Palawan salos pačioje šiaurėje, esantis prie pat Bacuit archipelago. Yra dvi pagrindinės priežastys, viliojančios keliautojus nepabūgti to vienintelio ilgo ir vingiuoto kelio per džiungles: Nardymas ( povandeninio pasaulio mylėtojai teigia, kad tai viena gražiausių vietų pasaulyje nardyti. Nedrįsiu ginčytis 😉 ) arba turai po Bacuit archipelago saleles. Mane čia atviliojo tiek viena, tiek kita 😉

Atvykusios ir įsikūrusios svečių namuose penki žingsniai nuo jūros, pirmą dieną paskyrėme ramiam poilsiui, miestelio apžiūrėjimui ir paslaugų rinkos ištyrimui. Patį El Nido vienais žodžiais galėčiau įvardinti kaip ramybės užutėkį, trokštantiems nuo modernaus pasaulio pabėgti žmonėms, kitais žodžiais sakyčiau nuobodu. Kaip pažiūrėsi ;). Kaip ten bebūtų, El NIdo – tai vieta, turinti visiškai kitokią atmosferą nei Boracay. Čia niekas šimtą kartų per dieną nesiūlo tų pačių paslaugų ( Nori? Ateik į ofisą ir užsisakyk. O kai ateisi kelintą kartą, neužmiršk pasiprašyti nuolaidos). Čia nėra rastoranų kas du metrai, barai nesistengia nustelbti vienas kito kuo garsiau leidžiama muzika, nėra net įkyrių suvenyrų ir rūbų prekeivių. Tuo pačiu, nors tai ir turistinė vieta, čia nėra labai švaraus paplūdimio, o vanduo irgi nėra tobulas dėl nuolat pakrantėje švartuojamų laivelių ( Aišku, toks įspūdis, jei lygini El Nido su Boracay, o ne su Palanga…) Dar prie pastarųjų menkučių trūkumų paminėčiau, kad El Nido elektra būna tik pusę paros, o internetas dar trumpiau. Bet argi tai didelė problema keliaujant? Ne internete sėdėti į Filipinus juk skrendama 🙂

Taigi mes šiaip ne taip atvykusios, pirmą dieną prabimbinėjusios aplinkui, nuo antros dienos pradėjome visai intensyvią pažintinę programą. Kaip jau minėjau anksčiau, viena populiariausių pramogų – turai po negyvenamas salas laiveliu. El Nido yra daugybė agentūrų, kur gali tai užsisakyti, ir visose jose maršrutai ( yra turai A,B,C,D) bei kaina praktiškai nesiskiria. Gali šiek tiek skirtis nebent sudaromų grupių dydis. Dėl šito, tiesą sakant, prieš užsisakant šiek tiek nerimavau. Labai nesinorėjo, jog pasikartotų Tailando Koh Phi Phi patirtis, tačiau nieko panašaus! 😉 Vieną dieną plaukėme penkiese, kitą kartą devyniese, taip kad grūstis prie koralų nardant tikrai nereikėjo 😉 Pati ekskursija paliko nuostabų įspūdį. Šiaip jau buvau bepradedanti galvoti, kad mane, mačiusią visai nemažai nuostabiausių Žemės kampelių, būtų gan sudėtinga nustebinti ir apžavėti, bet Filipinai tai padaryti visgi sugebėjo! Ir net negaliu tiksliai paaiškinti, kuo. Tiesiog tas neįtikėtinai skaidrus vanduo, uolos, stačiai išnirusios iš jūros gelmių, laukiniai, balto smėlio paplūdimiai, įvairiaspalvių žuvyčių būriai tikrai užbūrė. Nepapasakojamas grožis ir ramybė aplinkui supo. Plaukiant iš vieno ramybės užutėkio į kitą, atrodo patikėjau, kad, nepaisant viso to kelionės vargo, čia atvykti buvo verta 😉 O kur dar pietūs, pagaminti čia pat paplūdimyje, kol mes nardėme! Ach, jie verti išskirtinių liaupsių 😀 Skaniausios žuvys, kątik iškeptos ant grotelių, krevetės, krabai, kalmarai, vištiena, kiauliena, laimo sultyse marinuoti baklažanai ir dar kažkas, ko pavadinimo nežinau, desertui burnoje tiesiog tirstantys mangai, saldžiausi ananasai, arbūzai,… Seilė ima tįsta vien prisiminus 🙂 Ir kai pagalvoji, kad visos dienos ekskursija kainavo apie 30 lt, tai tikrai manai, kad vien pietūs buvo verti daugiau (varge, Austrijoje gyvendama už tiek net mažutės picos nenuspirkdavau).

Kita El Nido atrakcija, palikusi neišdildomą įspūdį, – nardymas. Nepaprastai džiaugiuosi šiuo atrastu pomėgiu! Tiesiog nuostabu, kad kartą suinvestavus šiek tiek laiko ir pinigų paskui gali nardyti visame pasaulyje! Pernai su Raimonda nardžiusios Tailande ir Indonezijoje, šiemet neturėjome nė menkiausios abejonės, kad nardysim ir Filipinuose. 😉 Paliekant krantą šiek dar tiek jaudinausi ir nerimavau, kad ko nors svarbaus neužmirščiau ( nors realiai tai nėra ten ką užmiršti), bet po vandeniu visos baimės dingo. Liko tik atsipalaidavimas ir susižavėjimo jausmas, plaukiant tarp gražuolių koralų, jūros žvaigždžių, didžiulių užsiveriančių kriauklių kartu su žėrinčiomis žuvytėmis, rajomis, jūros arkliuko giminaičiu ir krevetėmis. Tai nepapasakojama, tai tik patiriama. Nėrėme du kartus po 40 minučių į 20 metrų gylį. Nežinau, ar įspūdžių gausa, ar neįprastas kvėpimas iš baliono įtakojo, kad po to jaučiausi tokia pavargusi, jog turbūt tądieną nieko daugiau nesinorėjo. Nebent įsitaisyti paplūdimio bare ant pagalvėlių ir lydint saulę akimis į jūrą kelti tostą su geriausiomis draugėmis už nerūpestingas dienas 😉

Negaliu tiksliai įvardinti, ką tokio įpatingo turėjo El Nido, tačiau tas mažutis kampelis pačioje atokiausioje Palawan salos vietoje man paliko tikrai jaukų jausmą ir asmeninėje prisiminimų skrynioje susirado garbingą vietą. Tikrai rekomenduosiu tam, kad klausys mano patarimo 😉 Na, o mūsų trijulė vėl pakuojasi kuprines ir juda… į kalnus! Kitas pasakojimas apie Filipinus bus iš ten 😉

Jūsų varlė keliauninkė-

Vaida

Filed under 33 Pietryčių Azijos dienos, 2013 m., Filipinai, Uncategorized · Tagged with Azija, El Nido, Filipinai, jūra, kelionės, nardymas, salos