Atvirukinė svajonė iš arčiau: Koh Phi Phi.

Hey, ar Jūs manęs jau pasiilgot? Jei ne, vis tiek grįžau 😀 Truputį buvau dingusi iš ekrano ir net nežinau, ar dėl to, kad tiesiog nenorėjau rašyti, ar dėl to, kad laiko nebuvo. Galbūt ir viena, ir kita. Bet dabar turiu kelias minutes, kol išalksiu ir eisiu ieškoti kokių skanių blynų, tad galite įsitaisyti patogiai ir paskaityti pasaką, kaip lietuvaitės dar vieno atvirukinio vaizdelio pasaulyje ieškojo.

Jau visa savaitė kaip esame Koh Phi Phi saloje. Apsilankymo šioje saloje laukiau nuo tada, kai dar būnant Lietuvoje mano ir Raimondos galvose galutinai susidėliojo mintys apie kelionę į Pietryčių Aziją. Skaidrus vandenėlis, baltas smėlis, uolos, išnirusios iš jūros, žydras dangus, tradicinai tajų laiveliai, tūkstančiai apdainuotų šypsenų… Ech… Koh Phi Phi visų turistinių bukletų taip numylėta, taip išgirta… O aš pasijaučiau kaip beviltiška reklamos auka, nes to, ką mačiau šimtuose atvirukų, dėl kažkokių dabar pačiai nesuprantamų priežasčių ir tikėjausi. Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiausi palikdama Koh Lantą ir plaukdama čia. Jaučiausi lyg plaukdama į vieną iš savo svajonių. Turbūt dabar labiausiai ir gaila, kad daug tikėjausi ir taip nusivyliau… Nelabai gražiai aš čia pradėjau, bet kad jau aprašau visas lankomas Tailando salas, tai jaučiu pareigą papasakoti ir apie Koh Phi Phi ( Gal kam nors padarysiu paslaugą planuojant kelionę pasidalindama tikrais įspūdžiais, ne tik reklaminiais tekstais.)

Koh Phi Phi – dvi salos, esančios Andamanų jūroje. ( Jų yra ir daugiau, bet dvi tokios, į kurias galima išsilaipinti. Kitos – tik uolos, išnirusios iš vandens. Bilietų į Phi Phi, galiu garantuoti, rastumėte beveik bet kuriame turizmo kioske visame Tailande).  Koh Phi Phi Dom – didžioji sala, kurioje vyksta visas pagrindinis veiksmas. Didžioji sala yra 28 km², turi du miestelius ( bent jau taip sako Wikipedia. Aš buvau šventai įsitikinus, kad čia tik vienas miestelis. Ir tą miesteliu sunku vadinti, kai gali skersai pereiti per 7 minutes lėtu tempu). Didžioji sala turi uostą, iš kur vyksta visas susisiekimas su pasauliu, du paplūdimius, daugybę maitinimosi įstaigų ( nuo gatvės maisto vežimėlių iki brangių restoranų), nesuskaičiuojamą daugybę prekyviečių su vienodomis prekėmis, ant kas antro kampo po masažo saloną, ant kas trečio – po nardymo centrą, o visose užkampėse po nakvynės įstaigą ( vėlgi nuo pigių bungalų iki brangių viešbučių. Kiekvienam pagal kišenę). Visi keliautojai pirmiausiai vyksta į didžiąją salą, o paskui turbūt visi susgrūda į mažąją. Koh Phi Phi Ley – mažoji iš salų ir pagrindinė kaltininkė to, kaip salos atrodo šiandien. Nors ne, atsiprašau. Ne sala čia kalta. Apkaltinsiu geriau Holivudą ir Tailando vyriausybę, kad viename iš savo Nacionalinių parkų leido filmuoti ten The Beach ( liet. “Paplūdimys”). Juk būtent po šio filmo turizmas ir šoktelėjo į stebėtinas aukštumas. Su visomis savo teigiamomis ir neigiamomis pasėkmėmis.

Bet gal apie viską nuo pradžių. Palikę Koh Lanta visi trys (minėjau, kad su mumis kartu keliavo vaikinas iš Bangladešo. Vakar su juo jau atsisveikinome) įsitaisėme laivo denyje ir po geros valandos plaukimo jau traukėme pinigines Koh Phi Phi, kad susimokėtume už įvykimą į salą. (Tailande moki už viską. Žino jie, kaip pinigus reikia daryti). Su nakvynės paieškom ilgai neužtrukom, nes jau belipant trapu sulaukėme pasiūlymų, kur galėtume apsistoti. Pirmoji diena saloje prabėgo puikiai. Skirtumas tarp Koh Lanta ir Koh Phi Phi nerealus. Jaučiausi tokia atsigavusia siela ir tarsi išsilaisvinusi iš kokios tremties 😀 Pabėgimas iš džiunglių tiesiogine ta žodžio prasme 🙂 Pusryčiams pagaliau gavusi skanios kavos ( o ne tos kavos išjuokos Nescafe 3in1), valgant skanų maistą, žiūrint į judrų uostą akys džiaugėsi. Buvau įsitikininusi, kad man čia labai patiks.

Papusryčiavus, nusiprausus, truputį įsikūrus patraukėme į apžvalgos tašką. Į kalniuką kopti reikia gan stačiai ir gan aukštai. Nesportuojančios kojos gavo šiokį tokį krūvį… Bet užtai vaizdelis koks… Super 🙂 Gaila, kad diena buvo truputį apniukusi, gražioms nuotraukoms pritrūko saulės. Hmm, teks manimi patikėti, kad ten buvo laaabai gražu 🙂

 

Vakare, kaip ir buvo galima iš mūsų tikėtis, išėjome ieškoti linksmybių. Toli eiti nereikėjo, nes visi barai ūžė nuo žmonių, paplūdimy vyko tradiciniai ugnies šou, limbo žaidimai, šokinėjimai per degančią virvę,… Dalyvaujantys atrakcijose buvo vaišinami kažkokiais shot’ais. Vakaras buvo smagus, bet smagiausia jo dalis turbūt ta, kad atsistiktinai sutikome tuos pačius olandus vaikinus, su kuriais susipažinome prieš tris savaites, vos atvykusios į Koh Phangan. Tą naktį su jais prašokome paplūdimyje, atsisveikinome jokiais kontaktais neapsikeitę, o dabar, pačios tiek prasibasčiusios po salas, vėl netyčia juos sutikome 🙂 Panašu, kad visi keliai Tailande galų gale veda į Koh Phi Phi.

 Su pirma diena gerieji įspūdžiai apie salą turbūt ir baigėsi. Vėliau prasidėjo lietūs. Nors ką čia lietūs, – liūtys. Tokios, kad brendant iš savo svečių namų į centrą vandens ant šaligatvio buvo nei daug, nei mažai – iki blauzdų. Ką gali veikti, kai kelias dienas ištisai lyja?… Skaityti knygą, susitvarkyti kompiuterį, išsimiegoti kokiai savaitei į priekį… Po kelių dienų liūtys baigėsi. Tada prasidėjo ligos. Iš pradžių aš smarkiai apsinuodijau ir parai iš gyvenimo buvau iškritus, paskui Raimonda susirgo. Ką gali veikti, kai negaluoji? Nieko.

 Laimei, prieš kelias dienas ir lietaus debesys tolyn nuslinko, ir mes pagaliau atsigavome. Susiskaičiavusios, kiek laiko iššvaistėm veltui, tą pačią dieną užsisakėme vieną iš siūlomų ekskursijų. O taip, užsisakėme pusdienio ekskursiją į tą išsvajotąjį Paplūdimį, kuriame Di Caprio žolės plantacijas atrado. Į tą paplūdimį, kuris puikuojasi 4/5 Koh Phi Phi atvirukų. Į tą patį, į kurį visada labai labai norėjau – Maya Beach.

Kai vakare pirkdami ekskursiją klausėme, kiek dar žmonių kartu bus, sakė, kad kol kas dar trys žmonės užsisakė. Kai kitą dieną atėjome – radome 23 laukiančius. Išdalino po vandens buteliuką, mažą ryžių dėžutę (“Lunch and drinks are included“), sugrūdo visus į valtį ir išplaukėm. Pagal žadėtą planą turėjome stabdelti prie Viking Caves ( didžiuliai urvai uolose), Monkey Beach, kažkur panardyti, o pagrindinis tikslas – Maya Beach.

Beždžionių paplūdimy sustojo ne ilgiau kaip 10-čiai minučių. Tik iš valties visi išlipom ir vėl atgal sulipom. Nežinau, gal kas nors spėjo kokią laukinę beždžionę nufotografuoti ar dar ką… Aš tai tik iš valties išlipau ir iškart buvau paraginta greičiau atgal ropštis. (Nuotraukoje žemiau paplūdimys kitas, beždžionės tokios pačios).

 Praplaukiant pro Viking Caves sumažino šiek tiek greitį. Gražu šiaip. Bet fotoaparato išsitraukti nespėjau.

Trečia stotelė – paviršinis nardymas virš koralinio rifo. Jis turbūt daugiau džiaugsmo ir įspūdžių suteikė tiems, kam tai buvo pirmas kartas… Mane vėlgi užkniso tas žiaurus skubinimas. Kol susiradau normalią kaukę, įšokau į vandenį, panirau, apsukau pora ratų, iškišau galvą – žiūriu, aš jau priešpaskutinė, likusi vandeny.

Ekskursijos kulminacija – Maya Beach. Įsivaizduokit, sėdim laively visi tokie patenkinti, nekantraujantys… Atplaukiam kažkur, paeina “kapitonas” į priekį ir sako: “-Dabar man visi susimokat po kažkiek batų ir galit eiti į paplūdimį.” WHAT??? Mes gi jau susimokėjom, nusipirkom ekskursiją, kas čia per rinkliava? Mes pasipiktinam, atsisakom mokėti, jis atsisako mus priplukdyti prie kranto. Mes aiškinam, kad mums niekas nesakė, jog paplūdimys neįskaičiuotas, jis išvertęs akis rėkia, kad neįskaičiuotas. Tailandas, bliamba. Žodžiu, mes niekas nemokam, “kapitonas” visas potojasi iš pykčio. ” – Gerai, nenorit į paplūdimį, sėdėkit valty pusantros valandos”. Po kelių minučių apsuka laivą, nuplaukiam į kitą vietą. Rodo, paplūdimys ten. Norit – plaukit.

Mes visi pasipiktinę. Grįžtam atgal į tą įlankėlę, kur buvom prieš tai, dar kartą siūlo susimokėti, kas nori į paplūdimį. Nesąmonė. Jau aš tai, galvoju, iš principo nemokėsiu. Nebrangiai ten kainavo, gal kokius 9 lt pavertus į mūsų pinigus. Bet tas piktas tonas, šiurkštumas, visiškas nesiskaitymas, nepagarba… Tikrai tai atrodė kaip naglas lupikavimas vidury baltos dienos. ( Beje, Johnny, buvo tame paplūdimyje su mūsų kaimynais austrais, kai mes su Raimonda negalavom. Jokio mokesčio mokėti nereikėjo. Tai kodėl dabar reikia?) Kas iš mūsų laivo visgi susimokėjo, kas liko sėdėti… Aš įšokau į vandenį ir nuplaukiau prie uolų nemokėjusi. Raimonda ir Johnny atplaukė iš paskos. Pralindom siauručiu tarpu tarp uolų, o ten… Staigmenėlė staigmena – vėlgi rinkliava. Aiškina, kad jeigu nesusimokėsim, liksim už tvoros. (Vėliau googlinau, galvojau, gal ir gali kartais būti tas mokestis oficialus, visgi tai priklauso Nacionalinio parko teritorijai, bet tokiu būdu mes turėjome būti nors puse žodžio įspėti iš anksto. Ir nereikėjo ant mūsų šaukti kaip ant neklusnių gyvulių.) Žodžiu, dar pasiginčiję nusileidome. Nesinorėjo likti už tvoros visą tą laiką ( Visgi dėl šio paplūdimio čia atvykome, ir 9lt tikrai ne pinigai, kad jo nepamatytume). Nusiuntėme savo draugą atnešti pinigų ir mūsų fotoaparatus.

Po visų tų pykčių pagaliau patekome vidun… Ką radome atvykę į tą išsvajotąjį, atvirukinį, visų reklaminių bukletų viršelį? Ogi nei žolės plantacijų, nei vaikinų, panašių į Di Caprio jaunystėje, nei jūros. Atoslūgis. Šaunumėlis. Užtat kieeek turistų. Visi kad fotografuojasi, kad pozuoja, kad maivosi… Tai ir mes į temą kaip beach’o beibės pasimaivėm, kad jau atvykom. Salos nematėm. Nebuvo kada, nes ir vėl turėjom tuoj grįžti į laivą. Taigi sorriukas, bet Koh Phi Phi Ley pasiūlysiu apžiūrėti filme “The Beach”, o ne mano nuotraukose. Pati irgi tą patį padarysiu.

 

 Taigi štaigi tikėjausi tiek daug, o gavau… Tikrai esu įspūdingesnių vietų pasaulyje mačiusi. Viskas taip nuturistinta, taip sukomercinta… Nenuilstančiu konvėjeriu masės turistų ten gabenamos, taip nutrypdamos gamtos grožį. Į pavakarę pajudėjome atgal. Mūsų ekskursijos programa žadėjo saulėlydį. Tikėjomės, kad jis bus kokioj gražioj vietoj… Tai vat, paplaukėm kažkur į jūrą ir sustojom bet kur. Nei čia smagu, nei čia romantiška sėdėti susigrūdus valty kaip sardinėm ir plūduriuoti vidury jūros laukiant, kol sutems. Visi keleiviai sutartinai nubalsavo, kad plaukiam greičiau į krantą. Krante saulėlydžiai gražesni.

 Visa diena – žiaurus nusivylimas. Sumokėjom mažai, bet už tai ir gavom… praktiškai nieko. Na gerai, ne visai nieko – pasiplaukiojimą. Bet visa diena suteikė tiek daug neigiamų emocijų, kad net pradėjau norėti niaukti iš to Tailando kuo greičiau. Džiaugiuosi už tuos, kuriems pasisekė labiau.

O Jūs vis dar čia? 🙂 Aš dar galėčiau tęsti, kodėl į šią salą verta vykti ne daugiau kaip dviem dienom, bet tada mano blog’as taptų tikras skundų kampelis 🙂 O to nenoriu. Juo labiau, kad nebuvo viskas negerai ir nesu aš didelė bambeklė. Šiaip sala čia tikrai graži, tik jausmas lyg atostogaučiau Palangos Basanavičiaus gatvėje… Azijietiškame variante. Labai nejauki vieta. Moralas šios pasakos tame, kad pamatyti tokias vietas reikia dėl to, kad paskui nereikėtų seilėtis žiūrint gražius atvirukus ir norint ten nuvykti 🙂 Juk už tų atvirukų visada verda kažkoks gyvenimas. Ir ne visada toks, kokio tikimės. Vat tokia ta Koh Phi Phi buvo… Labai greitai jau būsiu kitoje vietoje. Tikiuosi, ten man labiau patiks 😉

Optimizmo  neprarandanti ir kitam nuotykiui pasiruošusi

Jūsų Vaida 😉

Advertisements
Comments
10 Responses to “Atvirukinė svajonė iš arčiau: Koh Phi Phi.”
  1. Asta says:

    ko gero, jei kas nors tave būtų nudanginęs į tą Phi Phi prieš penketą metų, aikčiotum ir džiūgautum 🙂 . Kuo daugiau patirties, kuo daugiau turi su kuo palyginti, tuo aukščiau keli kartelę. Bet geras dalykas yra tas, kad kelionės nenuspėjamas reikalas – lygiai taip pat kaip kažkur trūkčioji pečiais ‘ir kas čia mane nešė’? – kitur kaip tik, netikėtai ir neplanuotai randi toookį perliuką. Man iš labiausiai nuvylusių ir nuo lankstinukų nutolusių vietų buvo Turkijoje Pamukalė. Visai neatitiko to, ko tikėjausi ir ką įsivaizdavau. Realybėje pasirodė nunykusi, nutrypta… Bet tuo pačiu teko ir pripažinti čia – aš gi irgi čia ir dabar prisidedu prie to ‘trypimo’, taigi ką čia jau labai piktintis 🙂 . Smagu kad pasveikote! Nesušlapkit! 🙂

    • vaidaa says:

      Tikra tiesa, Astut. Nereikėtų net 5 metų, prieš porą metų galbūt būčiau aikčiojus iš susižavėjimo. Dabar žiūriu kiek kitom akim. Visgi nemažai vietų per pastaruosius kelis metus mačiau, turiu su kuo palygint… 🙂
      O šiaip šiuo metu esu nerealioj vietoj. Vos valanda kelio nuo Phi Phi, o atomosfera nepalyginama. Kaifuoju vien nuo buvimo čia 😉 Dabar pati stebiuoti, ko taip ilgai mes sėdėjom Phi Phi… Bet ką dabar, niekada negali žinoti 😉

  2. Jurga says:

    Alkoholis kibirais pardavinėjamas?!

  3. Liudas says:

    Niu panos kiek dar laiko jus dar ten bastysites ? 😉 ir kur dar nusimato jusu marsrutas ? 🙂
    nu is nuotrauku atrodo kad Koh phangan papludimiai vis tik buvo graziausi, ani ? 😀
    gerai kad as nevariau i ta phi phi, taip visi ir sake kad pervertinta 😉

    • vaidaa says:

      Dar nežinom, nes bilieto į Lietuvą nusipirkom, bet panašu, kad nebeilgai… Per daug pinigų Tailande išleidom, jaučiu, kad teks pakuotis šmutkes namo už kelių savaičių 🙂 Šiuo metu esam Balyje, bet vietoj to, kad parašyčiau ką nors smagaus, einu ieškoti policijos nuovados. Netikėtos problemos 😦

      Dėl Koh Phangan tai tikrai taip… Tiek paplūdimių patikrinus galiu sakyti, kad Koh Phangan jie buvo gražiausi 😉 Aplink Phi Phi irgi buvo faina, bet iki jų reikėjo valtimi ar bent jau kajaku plaukti… Kiti nerealūs buvo Railey 😉 Įmesiu kokią nuotrauką iš ten 😉

  4. Tik_neapsiverk says:

    Na ir dėl ko čia taip verkšlenti. Net nesinorėjo skaityti straipsnio. Užteko permesti kelis sakinius iš pastraipų susidaryti “nuotaikai”. Nuotraukos gražios 🙂
    Viskas gerai su ta Koh Phi Phi, reikia mokėti pasirinkti ir susikurti savo kelionę, o ne vaikčioti paskui turistus, kaip jūs ir darėte 🙂 Saloje ne vienas ir ne du jaukūs maži paplūdimiai, su minimaliai žmonių. Phi Phi Leh, mokėt nuplaukti, kai nėra neivieno turisto. o ne su 50 žmonių ekskursija.

    Sėkmės kelionėse, bet tokių straipsnių kuo mažiau. Liudna pesisimistės lietuvės istorija.

    • vaidaa says:

      Oi, tik nereikia piktintis 😉

      Kiek žmonių – tiek nuomonių. Yra gi tokių, kuriems net Puketas patinka, taip, kad leiskite man turėti savo nuomonę. Iš visų aplankytų Tailando salų ( o jų visai nemažai susidarė per 8 savaites) Koh Phi Phi – ta sala, į kurią tikrai nerekomenduoju vykti. Kitose salose mažiau to “turgaus”, daugiau paplūdimių, daug malonesnė atmosfera.

      P.S. Jei būtumėte skaitę pasakojimą, tai suprastumėte, kad didžiausias minusas ir buvo tas, kad nebuvo vietos, kur nueiti, kur nėra minios turistų 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: