Kaip žydėjimas vyšnių.

Atrodo, grįžusi į Lietuvą nespėjau net lagamino iki galo išsikrauti, kaip susimečiau greitai būtiniausius daiktus į kuprinę ir… išskridau į Šiaurės Airiją. Neilgam, šį kartą tik į svečius, tuoj grįšiu. O tada, laiko turėdama, tikiuosi atrinksiu nuotraukas ir ką nors apie Šveicariją dar truputį papasakosiu. 😉 Dabar tenorėjau su Jumis greitai pasidalinti vakarykštės popietės akimirkomis … Continue reading

Keliaujant po Šveicariją. Luzern.

Kuo daugiau keliauju, tuo labiau galvoju, kad pasaulis ne toks jau ir didelis, Europa mažutė, o Lietuvoje išvis praktiškai viskas kaimynystėje. Štai, prieš metus su prancūzu Michael susipažinome Austrijoje, St.Antone, o šią savaitę lyg niekur nieko vakarieniavome Šveicarijoje, Lucernoje (vok. Luzern). Atsitiktinumas? Ne visai. Minėjau aš jam, kad važiuosiu į Lucerną kada nors, kai nedirbsiu, … Continue reading

Itališki atradimai. Cannobio.

– O Italija nuo čia toli?- klausia jis manęs. – Manau, kad ne, mes kažkur pasieny. – Važiuojam tuomet rytoj į Italiją! Išgerti kavos. – Mielai! 😉 Vat taip vat. Be jokių išankstinių planų, naršymų internete, krypčių dėliojimo, informacijos apie lankomus objektus rinkimo… Ne visada to reikia. Kartais gi labai sveika palikti vietos spontaniškumui ir … Continue reading

Saulėtoji Ascona.

Kai prieš keturis mėnesius atvykau į Šveicariją, pažadėjau sau, kad laisvadienius išnaudosiu prasmingai. Pažadėjau, kad kiek įmanoma daugiau slidinėsiu, keliausiu, susigalvosiu įvairių veiklų, kad tik nešvaistyčiau laiko įnikus į kompiuterį, o pasidžiaugčiau proga, jog žiemoju vienoje gražiausių Europos valstybių. Kągi, žiema baigėsi, kitą savaitę ramiai uždarysiu savo slidinėjimo sezoną, tad manau, pats metas atsiversti kalendorių … Continue reading

Pavasario dvelksmas.

Dar niekada taip gerai nejaučiau atšuoliuojančio pavasario kaip šiemet, gyvendama visiškoje ramybėje. Niekada nestebėjau greitai tirpstančio sniego, kriokliais ir šaltiniais šiurlenančio uolų šlaitais, niekada neklausiau kasdien vis garsiau besiveržiančios kalnų upės, neieškojau sprogstančių beržo pumpurų ir pirmųjų pavasario žiedų. Pavasaris alsuoja į nugarą, o aš, atkišus veidą saulei, gaudau kiekvieną jos šypsnį. Tikiuosi, Jūs taip … Continue reading

Italijos niekada nebus per daug: Verona.

Jeigu yra Europoje šalis, kuri man visada kelia kažkokius sentimentus, be abejonės tai – Italija. Nuo pat mažens vartydama vadovėlius ir skaitydama apie viduramžių laivybą, renesanso gimimą, iš geografijos atlasų besimokydama skalaujančių jūrų ir kalnų pavadinimus , pradėjusi svajoti, jog užaugusi keliausiu, žinojau, kad Italija – mano svajonių kryptis. Gražus sutapimas, kad pati pirmoji mano … Continue reading

Pavasarėja.

Vis daugiau saulės, vis daugiau šypsenų, vis daugiau džiugesio aplinkinių veiduose galima pamatyti. Šiandien ryte besileisdama paskutiniaja, jau kiek pažliugusia trasa į slėnį, pirmą kartą šiais metais miške išgirdau paukščių čiulbesį. Stabtelėjau, apsidairiau… Ogi tikrai – pavasaris jau čia 😉 Ant kalno jis jaučiasi pažiūrėjus į barus: žmonės ne slidinėjimu, o gėrimais saulės atokaitoje mėgaujasi. … Continue reading

Pusryčiai Insbruke.

– Bet 24 valandos tai labai mažai… Aš visiškai tave suprasiu, jei atšauksi savo skrydžius. Esi tikras, kad verta tiek keliauti dėl vienos dienos su manim? Gal kitą kartą turėsi daugiau laiko? – Jokiu būdu! Būsiu Insbruko traukinių stotyje sekmadienį, 9 val ryto. Laukiu nesulaukiu. Jo požiūris į atstumą – viena iš savybių, kodėl jis … Continue reading

Dviračiais po Šakių raj. Malūnas.

Dar ne taip seniai Raimonda traukė mane per dantį, pasakodama, kaip lengvai įsivaizduoja mane minančią kokį seną seną dviratį, su plazdančia suknele, skrybėlaite, priekiniame dviračio krepšyje prisikrovusią knygų ir niūniuojančią kokį nors džiazo kūrinį, skambantį ausinuke. Nusijuokėm abi, kad ir aš save tokią labai lengvai įsivaizduoju. Taigi šį kartą apie pakrutėjimą dviračiu. Tik be suknelės … Continue reading