Bankoko gatvėje.

Tailandas ir gatvės maistas – tai vienas nuo kito neatsiejami žodžiai, kone sinonimai. Neįsivaizduoju Bankoko be šimtų maisto vagonėlių, prekystalių su išdėliotais neaiškais patiekalais, plastikinių kėdučių tiesiai ant šaligatvio ar netgi kelkraščio, nublukusiomis plastikinėmis staltiesėmis dengtų išlankstomų stalų ir gausybės kvapų. Iš pradžių tai stebina (“-Kaip tai galima valgyti?”), bet vėliau pati savimi netiki, kad … Continue reading

Auksinis rūmų spindesys ir turistų šurmulys Bankoke. Grand Palace.

Jeigu Europoje visi keliai veda į Romą, tai Pietryčių Azijoje – į Bankoką. Turbūt daugelis keliautojų, savarankiškai vykstančių į Pietryčius, ir ieškančių pigesnių lėktuvo bilietų, pastebės, kad pigiausi jie būna būtent į Bankoką. Iš ten – autobusais, traukiniais, keltais, vietinėmis avialinijomis jau paprasta judėti kur tik nori, bet pradžiai arba pabaigai dažnai tenka Tailando sostinė. … Continue reading

Po Tailando saule. Koh Chang.

Balto smėlio paplūdimių? Žydros jūros? Palmių pavėsio? Tobulų saulėlydžių? Skanaus maisto? Ooooo, taip! Ko jau ko, bet šito tai žinau, kur rasti – Tailande! 😉 Prabėgus trims aktyvioms savaitėms klajojant po Filipinų salas, kelių dienų išvykai į Kambodžą, priartėjome prie savo mergaitiško nuotykio pabaigos… Paskutinei savaitei pasilikome ramų poilsį Tailande. Tailandą mes mėgstame, salomis gėrimės, … Continue reading

Mėnuo Pietryčių Azijoje: kur, kiek ir už kiek. Skaičių suvestinė.

Kartais net didžiausias optimizmas ir ryžtas nepadeda įvykiams klostytis taip, kaip nori. Atrodo, bandai žmogau, stengiesi, darai viską, ką gali, o rezultatas toli gražu nedžiugina. Ir kai pradedi tikėti, kad gal pagaliau pajudėsi iš to taško, kuriame jautiesi beviltiškai užstrigusi, sulauki nelaukiamo skambučio, kuris vėl nubloškia atgal. Nesiseka man pastaruoju metu. Smarkiai nesiseka. Bet juk … Continue reading

Patarimai keliaujantiems savarankiškai: Nuo ko pradėti?

Neabejoju, kad daugelis mano skaitytojų, paklaustas, ką veikia laisvu atostogų metų, atsakytų, jog keliauja ( kitu atveju Jūs šio įrašo tikriausiai neskaitytumėte 🙂 ). Pakeisti aplinką, pailsinti galvą, pamatyti ir iš arčiau šiek tiek susipažinti su kitomis kultūromis, praplėsti akiratį, įkvėpti kito gyvenimo ritmo, atsiribojus nuo visų kasdieninių rūpesčių geriau pažinti save ir kartu keliaujantį,… … Continue reading

Paskutinės stotelės Tailande.

Eilinis trečiadienis. Tajų ilgasis laivelis skrodžia smaragdines Andamanų jūros bangas karts nuo karto stabteldamas negyvenamų salelių balto smėlio paplūdimiuose, purslai tyška ant kūno, vanduo varva nuo plaukų, sukdamas juos į spirales, vėjas, pūsdamas kiaurai šlapius rūbus, verčia odą pašiurpti.  O aš sėdžiu, dairausi, šypsausi ir galvoju, kaip nepamiršus visų tų vaizdų, slenkančių man pro akis. … Continue reading

Atvirukinė svajonė iš arčiau: Koh Phi Phi.

Hey, ar Jūs manęs jau pasiilgot? Jei ne, vis tiek grįžau 😀 Truputį buvau dingusi iš ekrano ir net nežinau, ar dėl to, kad tiesiog nenorėjau rašyti, ar dėl to, kad laiko nebuvo. Galbūt ir viena, ir kita. Bet dabar turiu kelias minutes, kol išalksiu ir eisiu ieškoti kokių skanių blynų, tad galite įsitaisyti patogiai … Continue reading

Atsisveikinant su Koh Lanta. Paskutinė diena Long Beach.

Kaip norėčiau niūniuoti kasdien “Let’s go to the beach each, let’s go get away… ” arba bent jan “Endless summer…“. Norėčiau, bet arba sėdžiu lietui pliaupiant namely mintims bandydama teleportuoti save į kokį šiltą paplūdimį, arba apsinuodijusi guliu ir nepakylu iš lovos visą parą.  Vat tai tau ir atostogos. Paskutinė diena, kuria nuoširdžiai mėgavausi, buvo … Continue reading

Užklydus į Koh Lanta.

Mielas, skaitytojau, jeigu atklydai į šį blog’ą paieškos pagalba, rinkdamas informaciją ką ir kur pamatyti Tailande, tada Tau pasisekė, nes pasidalinsiu, kur neverta važiuoti ir gaišti savo laiko. Į Koh Lantą. Vienareikšmiškai. Ypač, jei keliauji ne high season metu. Šiaip Koh Lanta yra nemaža, net 20 000 gyventojų turinti sala, kurių dauguma yra musulmonai ( … Continue reading

Gyvenimas medžio namelyje arba ko gali sulaukti atvykus į Koh Lanta.

19 valandų vakaro, Ko Lantoje jau seniai sutemę. Guliu medžio namelyje ant kieto čiužinio (tarkim, kad čia čiužinys), žiūriu į virš lovos kabantį tinklą nuo uodų, ir galvoju, kad jeigu atsirastų elektra, bent jau galėčiau pasikrauti kompiuterį arba pradėti skaityti nusipirktą knygą. Jeigu nustotų liūtis barbenti į stogą, girdėčiau jūros ošimą. Jeigu būčiau ne džiuglėse, … Continue reading