Paliekant Balį.

Vakaras, sėdim ant tvoros, valgom ledus, plepam. Pribėga mergaitė kokių 6 metų. Tada dar viena. Iš kažkur išdygsta trečia. Ketvirta. Iš pradžių siūlo pirkti pieštukus ir apyrankes, mums atsisakius pradeda šnekėti su mano naujuoju pažįstamu. Jie šnekasi, visi juokiasi, aš stebiu, šypsausi. Nieko nesuprantu, ką jie tarpusavy bazarina (jis, gimęs australo ir britės šeimoje, bet … Continue reading

Kai nesinori išvykti: Gili Trawangan.

Koks geras dalykas, žinokit, yra kelionės užrašai. Tebūnie jie trumpi, tebūnie visiškai ne metaforiški, tebūnie tai tik kelios padrikos mintys, bet kaip gerai, kai jos paprasčiausiai kažkur yra. Kitu atveju, po kelionės atsiverti krūvą nuotraukų, matai, kad tai buvo labai gražu, bet visi buvę jausmai ir emocijos jau glūdi susiradę kamputį kažkur tavyje, jaukiai įsitaisę, … Continue reading

Saulėtekis Gili Trawangan.

Pramerkiu akis – dar ganėtinai tamsu. Bet gaidžiai jau gieda. Nežinau, kaip čia man šmėstelėjo mintis, kad laikas keltis. Pagriebiau fotoaparatą ir… pro duris. – Tu išeini kažkur? – Aha, prie jūros. Miegok dar… Iš tikro Raimondos balsas pažadino mane. Bent jau tiek, kad suvokčiau, jog čia nors ir Azija, vis tiek gal reikėtų kažką … Continue reading

Indonezijos virtuvė iš arčiau arba kaip mes į kulinarijos kursus ėjom.

Paskutinę dieną atsisveikinusios su Morgane, kūrėme planus, ką čia dar nuveikus prieš paliekant Ubud. Gerai būtų ir lauktuvių nupirkti, man patiktų išsinuomavus dviratį po gretimas apylinkes pavažinėti ( man ten niekada neatsibostų!), gražu būtų miesto šventyklas apeiti ( taip ir nespėjom), norėčiau dar po patį Ubud pasivaikščioti ir pafotografuoti… Visgi paskutinę dieną nutarėme praleisti kitaip. … Continue reading

Keliaujant po centrinį Balį.

Pirmą rytą pabudusi Lietuvoje, lėtai pramerkdama akis bei klausydama į palangę barbenančio lietaus galvojau, kad pabudau iš labai ilgo ir gražaus sapno… Labai nenoriai įsileidau į save mintį, kad ta saulė ir šiluma, lydėjusi mane 70 dienų,  liko kažkur toli toli Pietryčių Azijoje. Šaltis, pilkuma, niūruma… Žinojau, kad taip bus, ne pirmą kartą gi grįžtu … Continue reading

Balis – nesibaigiančių ryžių terasų, šventyklų ir šypsenų sala.

…O tuo tarpu kažkur kitoje pasaulio pusėje – pavasaris. Žmonės keliasi saulei tekant, 6 valandą ryto, eina į laukus, sėja ryžius, vėliau sodina po vieną daigelį į preciziškai lygias eiles ir meldžiasi, laukdami derliaus. …Kitoje pasaulio pusėje žmonės keliasi anksti ryte, kad turguje nusipirktų bambukų bei bananų lapų, gėlių ir prieš pradedant darbo dieną pagamintų … Continue reading

Balio kultūros sostinė – Ubud.

Palikusios šurmuliuojančią Kutą, atsisveikinusios kuriam laikui su paplūdimiais ir vakarėliais, susikrovusios kuprines pajudėjome į salos gilumą, į Ubud miestelį. Autobuse susipažinome su šaunia amerikete Morgane, keliaujančia po Aziją viena, smagiai paplepėjome, ir taip išėjo, kad paskui kelioms dienoms visos trys apsigyvenome ir kelivome po salą kartu. Susipažinti su žmonėmis keliaujant daug lengviau nei galite įsivaizduoti … Continue reading

Pagauti bangą Kutoje arba pirmieji nuotykiai Indonezijoje.

Galvoju, kada pirmą kartą mano galvoje užgimė svajonė kada nors gyvenime atvykti į Balį… Turbūt ne taip ir seniai. Prieš kokius metus, kai panačiau šį video. Tada besidalindama nuoroda su draugais rašiau,kad tai yra 4 minutės grožio. Kiek vėliau, žiemą dirbdama Alpėse, susipažinau su vaikinuku iš Balio. Prisipažinsiu, gerokai atvipo žandikaulis, kai pražvelgiau jo nuotraukų … Continue reading