Senieji Berno stogai.
Tą vakarą buvo šilta kaip vasarą ir kvepėjo alyvomis. Katedros varpinė mušė devynias, siaurose ir vingiuotose senamiesčio gatvelėse žiebėsi žibintai, o miesto gyventojai po dienos darbų šurmuliavo restoranų lauko terasose. Tą vakarą sėdėjau vienoje iš jų, su vietiniu draugišku vaikinuku gurkšnojau lengvą baltą vyną ir plepėjau apie gyvenimą. Pirmas įspūdis apie Šveicarijos sostinę Berną (vok. Bern) – čia nepaprastai jauku, ir čia labai draugiški žmonės.
Susidėlioti kelionės maršrutą po Šveicariją buvo sunkiau nei tikėjausi. Tiek mažai laiko, ir tiek daug norisi pamatyti! Viena buvo aišku, kad ką jau ką, bet šalies sostinę aplankyti reikia. Palikusi savo kalnų kaimelį, kuriame praleidau žiemą, traukiniu į Berną atvykau jau gerokai įdienojus. Didelių užmojų neturėjau, žinojau,kad kažką labai ypatingo nuveikti nebus laiko, tad planavau tik pasivaikščioti po senamiestį, aplankyti vieną kitą žymesnę vietą ir kažkokiu būdu pabandyti pajusti miesto aurą.
Bernas – oficiali Šveicarijos konfederacijos sostinė, ketvirtas pagal dydį miestas šalyje ( Jį net tris kartus lenkia Ciurichas, dvigubai Ženeva, šiek tiek Bazelis). Įdomus dalykas tai, kad Bernas šalies sostine tapo ne natūraliai ( kaip tai nutiko, pavyzdžiui, Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje), o buvo išrinktas kantonų atstovų, kuriantis federacinei valstybei. Po trumpo pilietinio karo, 1848 metais, buvo priimta nauja Konstitucija, apibrėžusi šalies sienas, įtvirtinusi muitų sistemą, paštą, geležinkelį, kitas valstybei reikalingas institucijas; sukurtas visiems kantonams bendras himnas ( vokiškas, itališkas ir prancūziškas variantas); taip pat sukurtas bendras šalies parlamentas, vyriausybė. Kantonų atstovai iš principo buvo prieš bet kokios sostinės paskelbimą, jie aiškiai pasisakė prieš vieno miesto iškėlimą virš kitų. Visgi parlamento ir vyriausybės posėdžiams reikėjo išrinkti miestą rezidenciją, ir juo tapo Bernas. Pasak kantonų atstovų, visi miestai ir kantonai juridine prasme turi būti lygūs, todėl Bernas nevadinamas juridine sostine, o oficialiuose dokumentuose jis įvardijamas kaip federalinis miestas.
Šiais metais Bernas mini savo 823-ąsias įkūrimo metines. Nuo to laiko, kai XIX amžiaus pradžioje didžiosios kaimynės pripažino amžiną Šveicarijos neutralitetą, šalis nebuvo įsivėlusi į jokius karinius konfliktus, tad šiandien galime grožėtis puikiai išsilaikiusiu miesto senamiesčiu. Šveicarijos sostinė turi savitą ir labai žavų architektūrinį stilių. Retas miesto svečias nestabteli žvilgtelti į seną bokštą su astronominiu laikrodžiu, vadinamu Zytglogge, ant kurio, mušant valandoms, sukasi figūros. Taip pat akį traukia daugybė senamiesčio šulinių, puoštų legendinėmis skulptūromis ir Viduramžių miestiečių gyvenimo siužetais. Norintys miestą pamatyti iš aukštai, turėtų neaplenkti Berno katedros, pastatytos XIV amžiuje. Šie įspūdingo dydžio gotikiniai maldos namai atviri lanktyojams, norintiems įlipti į bokštą, nuo kurio atsiveria nepakartojama panorama. Katedros bokšte rasite didžiausią varpą šalyje, sveriantį net 10 tonų. Šiuo varpu skambina sekmadieniais ir per šventes, tad, jei kam nors pasitaikytų proga tuo metu atsidurti Berne, dėl įdomios patirties rekomenduočiau užlipti į katedros varpinę 🙂 ( aš pati buvau savaitės viduryje, bet kaip tik mažesniais varpais mušė dvylika. Vibravo visas bokštas!)
***
1983 metais Bernas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ir tai tikrai dėmesio verta kryptis 😉 Man šis miestas paliko labai jaukų įspūdį. Galvojau, kad valandų valandas galėčiau iš lėto vaikščioti tomis siauromis, kai kur akmenimis grįstomis galvelėmis, stebėti ant namų palangių sėdinčius katinus, gurkšnoti kavą ir saldinti savo gyvenimąį juodu šokolodu mažutėse kavinukėse, skaičiuoti fontanus, piknikauti parkuose ar prie upės ir tiesiog mėgautis akimirka. Ar sugrįšiu? Pasitaikius progai, būtinai 😉
Su mažute nostalgija Šveicarijai-
Jūsų Vaida ;)*
P.S. Norintiems daugiau sužinoti apie Šveicariją, rekomenduoju V.Plečkaičio knygą “Šveicarija, kurios nepažįstame”
Gyvenu Gerai 