Po 8 savaičių Austrijoje.
8 savaitės Austrijoje. Ar gali būti jau tiek daug? O taip. Pagaliau laikas pradėjo greitai eiti. Ką čia eiti – skriete skrieti. Vos spėju skaičiuoti dienas: sekmadienis – ketvirtadienis, sekmadienis – žiūrėk, jau vėl savaitgalis ant nosies. Nepastebėsiu, kaip pakuosiu kuprinę ir vėl keisdama galybę transporto priemonių judėsiu namų link. Ir šį kartą tvirtai apsisprendusi, kad kitais metais Alpėse tik atostogausiu. Nors du kartus per sezoną. Kalnus aš myliu, bet to, kiek čia tenka dirbti, nenorėsiu nė prisiminti.
Sutikau šiandien ryte prie keltuvų lietuvį. Šiek tiek šnektelėjom, kildami į kalną:
– O kada bus laikas mokytis?
– Universitetą baigiau beveik prieš du metus.
– O nebijai, kad turėti įgūdžiai dings, jei per ilgai taip gyvensi?
– Man dar tik 25 metai, įgūdžiams įgyti turėsiu visą gyvenimą.
Ryškiai likau nesuprasta.
Vakar vakare po darbo susitikau su vienu šveicaru vyno taurei.
– Ką veiksi po sezono St.Antone?
– Grįšiu į Šveicariją ir dirbsiu ten per vasarą. Paskui keliausiu į Pietų Ameriką. O tu?
– Nežinau.
Sėdėdama savo kambaryje, laikydama rankose garuojantį kavos puodelį, žiūrėdama į pūgą už lango ir baigdama suvalgyti visą maišą Snikers šokoladukų įtemptai galvoju. Žiemos sezonas greitai baigsis, reiks su savo gyvenimu kažką daryti toliau. Žinau tik viena: man atrodo, jau visai laikas būtų pastovesnį kampą susirasti gyvenimui. Su gražia virtuve. Ir spintoje kiek daugiau nei viena kuprine rūbų. Neįprastos penktadienio mintys sukasi galvoj. Bet kažkas apčiuopiamo iš to vistiek išsirutulios, žinau.
O ir šiaip. Laukiu pavasario jau. Kol kas jis pas mane tik širdy ir ant palangės.
Smagaus Jums savaitgalio!
Pagaliau susimąsčiusi apie savo gyvenimą –
Vaida
Gyvenu Gerai 
Cha cha… Tipiško lietuvio, tipiškos mitys. 🙂 Tai bent prajuokino. Gerai, kad ir Šveicarą palygimui aprašei. Kontrastas manau akivaizdus. Kažkodėl dauguma žmonių gyvenimą suvokia tik kaip sėdėjimą vienoje dėžutėje prie dėžutės (darbe), o po to kitoje dėžutėje prie dėžutės (namie). O juk stipriausi įspūdžiai dažniausiai būna, kai išlendi iš šių dėžučių. 25 metai, tai labai mažai. Manau vėliau tikrai nesigailėsi, kad kelis metus praleidai ne ‘įgūdžių išsaugojimui’, o tikrai gyvendama. Šaunuolė. 🙂
Aš irgi manau, kad nieko nesigailėsiu 😉 Turbūt priešingai – pati sau kada nors pavydėsiu, prisimindama nerūpestingą jaunystę 😀
Tikrai, kad neįprastos mintys tavo galvelėj;) nieko, greitu metu kitą avantiūrą planuosim, o po to jau matysim, kur ir su kuo apsistosim:D
Avantiūroms su tavimi visada pasiruošusi, drauge 😉 Jau pradedu laukti 🙂
koks gražus tekstas, ačiū
Malonu, jei patiko 😉
man rodos, negali apsistoti, kai gali neapsistoti. Aš pvz turiu pilną spintą rūbų ir didele virtuvę, bet vis pasvajoju koks būtų jausmas turėti tik kuprinę ir jokios virtuvės. Gerai, kai gali ir turi drąsps imti viską, ką siūlo gyvenimas ir nenusisukti nuo galimybių.
Būtent, sunku apsistoti, kai gali neapsistoti, kai žinai, kad viskas priklauso tik nuo tavęs ir kad savo gyvenimo scenarijų rašai pati, o ne kas kitas. Manau, visuomet reikia įdėmiai klausyti vidinio balso, nes tik darydama tai, ko išties nori, jausiesi laimingu žmogumi. Tą ir stengiuosi daryti: išsiaiškinti, ko pati noriu, o tada ieškoti galimybių, kaip tai įgyvendinti 😉