Balio kultūros sostinė – Ubud.

Palikusios šurmuliuojančią Kutą, atsisveikinusios kuriam laikui su paplūdimiais ir vakarėliais, susikrovusios kuprines pajudėjome į salos gilumą, į Ubud miestelį. Autobuse susipažinome su šaunia amerikete Morgane, keliaujančia po Aziją viena, smagiai paplepėjome, ir taip išėjo, kad paskui kelioms dienoms visos trys apsigyvenome ir kelivome po salą kartu. Susipažinti su žmonėmis keliaujant daug lengviau nei galite įsivaizduoti 😉

Ubud įsikūrėme nepaprastai jaukiame bungale su angliškai vos šnekančiu, tačiau vis tiek labai geranorišku šeimininku, vėliau mums į terasą pusryčius nešusiu ir rytais prie durų auką dievams padėdavusiu ( vėliau apie jas papasakosiu). Vieta gera, kaina puiki, pusryčiai skanūs ( blynai su bananais/ananasais, vaisių salotos ir Balyje auginta kava su kondencuotu pienu.), ko daugiau bereikia taupančioms backpacker’ėms 😉

 Pirmąją dieną nieko ypatingo nenuveikėme, pasivaikščiojome po Ubud ir tiek. Ubud miestelis – be menkiausios abejonės turėtų būti sąrašo viršuje, ką būtina aplankyti, esant Balyje. Jame tiek daug senosios kultūros, papročių, tradicijų, religijos, kad atrodo neįtikėtina, jog tai apskritai įmanoma gausiai vakariečių lankomoje saloje. Kas svarbiausia – visa tai ne dėl turistų akių. Visa tai tikra 😉 Man Ubud atrodė tarsi miestas – šventykla, ir drąsiai galiu sakyti, kad tai vienas gražiausių ir jaukiausių miestelių, kuriuose apskritai pasaulyje esu buvusi ( o buvusi aš jau visai nemažai…). Meno galerijos, rankdarbių parduotuvėlės, autentiškų rūbų boutique’ai, muziejai, šventyklos,… O kur dar tradicinių šokių pasirodymai, indonezietiško maisto gamybos mokyklos, juvelyrikos kursai… Turbūt dauguma Indonezijos atvirukų fotografuota Ubud, nes išėjus į gatvę ir apsidairius visur matai žmones, kasdieniame gyvenime dėvinčius tradicinius rūbus, moteris, ant galvos nešančias pintines vaisių, merginas, dėliojančias prie šventyklų gėlių vainikėlius ir besimeldžiančias… O kur dar kvapas… Visas miestas dvelkia smilkalais. Ir ne tokiais kaip katalikų bažnyčioj, kur kunigui praėjus norisi užsikimšti nosį, kol silpna nepasidarė, o skaniai kvepiančiais smilkalais, uždegtais tarp gėlių. Tokie miesteliai – atgaiva sielai ir ne kitaip.

Vienas pagrindinių lankomų objektų Ubud – šventas beždžionių miškas ir jame esančios trys šventyklos. Apie pietus atėjusios, prie įėjimo dar luktelėjom draugų olandų ( beveik jaučiuosi, kad ir su tais dviem vaikinais mes keliaujam, nes, susipažinusios vos atvykus į Tailandą prieš du mėnesius, Ubud buvo jau trečia vieta, kur su jais keliai susikirto. Vėliau tų vietų bus ir daugiau 🙂 ), bet kažkur prasilenkėm, tad į mišką nuėjom vienos. Ubud beždžionių miške pastarųjų gyvena nei daug, nei mažai – apie 600 makakų. Baliečių kultūroje šie gyvūnai yra labai gerbiami. Nuo senų senovės jie nuolat minimi įvairiose sakmėse. Prieš eidama tikėjausi, kad jos gali būti naglos, piktos, bandyti pulti… Bet jos tokios fainulkos, kad labai smagiai pusdienis prabėgo stebint ir fotografuojant tuos draugiškus gyvūnėlius. (Galėčiau atskirą nuotraukų albumą joms sukurti 😀 ) Beje, beždžionių miške visai netyčia sutikau lietuvių šeimą 🙂 Smagu buvo išgirsti kažką šnekant sava kalba… Balyje. Gal ne taip smagu kaip Liudą, sutiktą Koh Phangan ( Liudai, linkėjimai :D), bet vis tiek fainai 🙂

Už beždžionių miško priėjome ryžių laukus. Tada dar neįsivaizdavau, kiek darbo reikia įdėti, norint juos pasėti ir užauginti. Bet užtat ką akys matė ir džiaugėsi – tai nuostabiais kontrastais. Visa gamta čia nereali. Spalvos tokios ryškios ir intensyvios, kad net  nepasigendu, jog Photoshop’o  kompiuteryje neturiu 🙂 Man ryžių laukai tikrai yra kažkas labai labai gražaus, o aplink Ubud jų galima išvysti labai daug…

Lyg po dienos įspūdžių būtų maža, vakare visos trys nuėjome į tradicinį baliečių šokių pasirodymą. Nors tai gal galėčiau prilyginti beveik šokio spektakliui. Pasirodyme “Kecak” dalyvavo virš šimto atlikėjų. Ypatingas jis tuo, kad beveik visi dalyviai – vyrai – pusantros valandos dainavo a cappella, savo balsais pakeisdami muziką. Tai tradicinis transo šokis, seniau bendruomenės šoktas siekiant atbaidyti piktąsias dvasias ir apsaugoti gentį nuo epidemijų. Labiausiai paplitęs Javos ir Balio salose. Šokio siužetas buvo paremtas hinduizstų epo fragmentu apie senuosius karalius. Jei būčiau žinojusi, kas scenoje vyksta, neabejoju, kad žiūrėti būtų buvę daug įdomiau… Bet ką gi, sėdint naktį atviroje aikštėje, stebint šimtą pusnuogių vyrų, panirusių į transą ir šokančių aplink laužą, klausant darnaus kanono, bent jau vaizduotė tai tikrai kelis kartus nunešė į aborigenų laikus 🙂

Apsistojusios Ubud vėliau apkeliavome nemažą Balio salos dalį, bet apie tai gal kitą kartą, nes ir taip jau visą amžinybę nuotraukas keliu… Šiaip viskas čia, Indonezijoje, geriau nei galėjau tikėtis, nuoširdžiai mėgaujuosi kiekviena akimirka… Tik internetas lėtas. Tačiau tikiuosi, iki kito įrašo ilgai neužtruksiu, o tai tokiais tempais rašydama iki Kalėdų užtruksiu 🙂

Ubud apžavėta ir iki greito atsisveikinanti-

Jūsų Vaida 😉

Advertisements
Comments
4 Responses to “Balio kultūros sostinė – Ubud.”
  1. Asta says:

    man tai ten negalima, nes kokiam beždžionių miške ir likčiau! 🙂 Labai gražu!

    • vaidaa says:

      Aš irgi mielai ten būčiau pasilikusi dar kokiam mėnesiui… Bet deja deja, santaupos sparčiai senka, namo jau ruošiamės 🙂 Ką gi, bent žinau vietą, kur tikrai norėsiu kada prie progos sugrįžti 😉

  2. Jurga says:

    Jau žinau, ko noriu lauktuvių – beždžioniuko 🙂

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: