Motoroleriu po Koh Phangan (II)

Žinot, nemanau,kad saloje norėčiau gyventi visą gyvenimą, bet pabūti jose kurį laiką man visada laaabai patinka. Salose:

  1. Dažniausiai būna jauku ir gražu;
  2. Atstumai lengvai įveikiami, ir judėti viduje paprastai būna nesudėtinga;
  3. Iš visų pusių supa vanduo ir paplūdimiai. 🙂 ( Nesu aš šimtaprocentinė pasyvaus poilsio gerbėja, bet pagulėti prieš saulytę visgi kartais mėgstu ).

Paskutiniame įraše žadėjau dar vieną fotoreportažą iš Koh Phangan salos. Vis dar besidžiaugdamos, kad turime čia motorolerį kone už dyką, kasdien važinėjamės po salą skersai išilgai. Keliaujant fotoaparatas dažniausiai tūno kuprinėje ir kartais patingi išlįsti apsižvalgyti… Bet viena iš dienų, kada jo beveik nepaleidau iš rankų buvo sekmadienis. Besinaudodamos proga, kad sekmadienis – visiems poilsio diena, ir niekas nesitiki, kad ką nors darysime projekto labui, po vėlyvų pusryčių sušokom ant savo motorolerio ir karšto vėjelio lydimos patraukėme į patį piečiausią salos tašką.

Salos pietuose esančiame iškyšulyje buvome per Full Moon Party, bet nutarėme patikrinti, kaip jis atrodo dieną. Žemėlapyje bakstelėjom į View point ženkliuką ir be jokių diskusijų sutartinai abi palinksėjom: “Važiuojam čia”. Kelias į Haad Rin buvo labai vingiuotas ir siaubingai kalvotas. ( Pabandžiau įsivaizduoti, jei su savo longboard’u pasileisčiau žemyn. Užsimuščiau.).Ne kartą teko spausti gazą iki galo, ir palaikomai prašyti: “Nu, mažuli, tu gali, užtrauk į tą kalniuką….”. Džiaugėmės, kad mūsų bėrelis nors ir ne pirmo jėgų žydėjimo, bet pasirodė dar ne toks nukaršęs. Šiaip ne taip nuvažiavom.

Atvykus į Haad Rin maloniai nustebau restoranėlių ir barų gausa. Kiek iki tol važinėjom po salą, maniau, kad tik mūsų Thong Sala vyksta kažkoks veiksmas,o pasirodo, Haad Rin – puiki vieta apsistoti ne tik per Full Moon Party 😉 Kiek pasitrynusios aplinkui ir pačios paieškojusios kelio, nutarėme, kad be vietinių pagalbos neišsiversim. Teks klausti, kaip iki to apžvalgos taško nusigauti, nes vėlgi, kaip jau kažkada minėjau, su ženklais ir rodyklėmis prastai čia pas juos. Vienoje parduotuvėje apsipirkinėdamos prie progos išsitraukėme žemėlapį ir paklausėme kelio. Iš pardavėjo sulaukėme pagarbios šypsenos “-Oooo… It’s beautiful…” Šaunu, bet kaip mes galime iki ten susigauti? Motoroleriu? “-No no no…. You have to walk…”. Ne, bėda, JAV tiek hike’ų atlaikiusios, galime užkopti kone bet kur. Tik klausimas, labai ilgai teks eiti? “-No no no… 10 minutes”. Tik 10 minučių?? Pfff, kas čia yra, einam 😀 Taip prasidėjo mūsų kelionė į aukštumas.

Tai, kad du kartus pasiklausėme kelio, pasirodo, nelabai ką gelbėjo. Vis tiek sugebėjome ne ten nusukti. Ir nusukome ne kur kitur, o į paplūdimį. Ak, kaip netikėta 😀 O ten vandenėlio žydrumas… Tas pasiklydimas užtruko kelias valandas, bet argi galima mus dėl to kaltinti? 🙂 Gulėdamos šiltutėlėje jūroje šnekėjome, kad į tokias vietas kaip Haad Rin Sunset beach reikia vykti medaus mėnesiui. Ir svarstėme, ar su savo gyvenimo būdu mes kada nors sulauksime tokių mėnesių 😀

Atsigaivinusios (kiek tokiomis sąlygomis įmanoma atsigaivinti) patraukėme ieškoti to, ko mes čia iš tikro ir atvykome. Šį kartą pataikėme į keliuką, vingiuojantį aukštyn. Ohh, kad būčiau žinojusi, koks varginantis lipimas laukia… Temperatūra čia gerokai per 30 laipsnių kasdien, tad beveik idealu pasivaikščiojimams atokaitoje, ar ne? Ne. Pusiaukelėje dar išgirdau pasitikslinantį Raimondos klausimą “-Ar mes tikrai ten lipame?”, bet mano atsakymas nuskambėjo užtikrintai. Vėliau pati braukdama devintą prakaitą nuo kaktos šnekėjau, kad turbūt numirsiu iš karščio, sudžiūsiu ir būsiu suvalgyta varanų.  (Apie varanus, beje. Nežinau, ar jų ten tikrai yra, bet girdėjau kažką nuo takučio lėtai neriantį į krūmus. Mano vaizduotė pagal šnaresį nupiešė didelį, nerangų šunį.  Raimonda jį matė ir sakė, kad tas “šuo” buvo didžiulio roplio išvaizdos.  Jeigu ir ne varano, tikimybė būti suvalgytai šiuose kraštuose vis tiek egzistuoja.)

 Jau beveik užlipus radome proskyną pro krūmus. Pralindome ir…ooo, vaikyti, kaip gražu :). Būnant pačiame piečiausiame salos taške, Koh Phangan sesė, didžioji Koh Samui sala, matėse geriau nei puikiai. O jau laimės, o jau džiaugsmo… Lyg jūros būčiau nemačiusi 😀 Bet žydras dangus, mėlynuojantis vanduo, kyšančios salelių viršūnės, tolumoje matomas krantas… Na tikrai labai labai gražu 🙂 Tai dar buvo ne tai, ko mes ieškojome, bet vis tiek panorama atimanti žadą.

Pasigrožėjusios lipome toliau. Apsukome aplink kalną ratą, o ten panorama į kitą pusę. Saulė jau gerokai vakaruose, tad atsukus fotoaparatą į ją fotografuoti nelabai pavyko, bet gyvai žiūrint baisiai gražu. Matėsi visa vingiuota Koh Phangan pakrantė, su iškyšuliais, įlankėlėmis ir paplūdimiais jose.

Raimonda galvojo, kad mes jau kaip ir užlipome, nes toliau kelio nebuvo, tačiau man šeštas jausmas ir atkaklumas kuždėjo, kad tai dar ne pabaiga. Žiūriu į žemėlapį, žiūriu į vaizdą prieš akis… Nea, turi būti kelias dar aukščiau. Geriau paieškojusios įžiūrėjome, kad turėtų būti įmanoma prasibrauti pro krūmus. Aš, kiškis drąsuolis, paprastai virpčiojanti nuo visko, kas kruta, einu pirma.  Ir tikrai, buvau teisi. Aukščiausias kalno taškas dar truputį aukščiau. Tik… viskas labai jau užžėlę krūmais, nieko nesimato… Cha, gerai, kad nespėjusi nusivilti žvilgtelėjau į bokštą, esantį toje aikštelėje. Taigi yra kopėčios, lipam. 🙂 Dar nuskamba ore klausimas, ar kokia elektra nenutrenks. Nėr čia kam nutrenkt, lipam! 🙂

Užlipus tapo aišku, kad pastarąją valandą pukšiu iš karščio ir nuovargio, braukdama prakaito upelius nuo kūno, ne veltui. Nors oras toli gražu nebuvo tinkamas tokiems pasivaikščiojimams, užlipus žinojau – vertėjo 🙂 Matoma panorama buvo verta kiekvieno žingsnio, žengto pakeliui.

Haad Rin praleidome visą dieną ir namo važiavome jau leidžiantis saulei. Kelias vingiavo palei jūrą, tad aš vėl ir vėl eilinį kartą grožėjausi saulėlydžiu, bandydama suvokti, kad gyvenu ne sapne. Ech, graži sala ta Koh Phangan, bet rytoj jau keliam bures ir išplaukiam kitur. Tikiuosi, ten taip pat tokie tobuli saulėlydžiai 😀 Tuoj galėsiu papasakoti 😉

P.S. O su motoroleriu, beje, per visą savaitę neturėjom jokių didelių nuotykių, kaip kad paprastai nutinka keliautojams. (Tik kartą palikom pagrindinėj miesto gatvėj per naktį su pilnu baku ir įkištu raktu į spynelę, kartą buvo sugedęs ir kartą mokėjom policijai baudą. Bet čia smulkmenos, jokių avarijų, pfu pfu 😉 )

 

Atsisveikinanti su sala ir paskutinius linkėjimus iš Koh Phangan siunčinti –

Jūsų Vaida 😉

 

.

Advertisements
Comments
2 Responses to “Motoroleriu po Koh Phangan (II)”
  1. Mama says:

    Noriu priminti, kad būtumėte atsargesnės po krūmus landžiojant, kad neįkastų kas. O mašalai nepuolė?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: