Hiking žiemą. O kodėl gi ne?

Posted by vaidaa on February 9, 2012 · 6 Comments 

–          Girls are you going skiing today?

–          No, we are going hiking.

–          Hiking? What is that?

–          Wandern.

–          Hahaha. Really?

–          Aha.

–          Have fun!

Kaip paprasta tai apibūdinti angliškai (hiking), vokiškai (wandern) ir taip sunku lietuviškai, nes išvertus į „keliauti pėsčiomis“  šis žodis ne tik kad pakeičia prasmę, bet ir kažkaip nesiklauso. Tad lai nesupyksta ant manęs lietuvių kalbos puoselėtojai, bet kai jau šnekėsiu apie apie hike‘us, tai taip ir sakysiu.

Šiandien neslidinėjome. Man kažkokia ne ta nuotaika. Bet kad nemiegotume iki pietų, pakvėpuotume tyru oru, prasiblaškytume ir pan, išsiruošėme prieš darbą į hike‘ą, tuo gerokai pralinksmindamos viešbučio virtuvės šefą. Jam tai ryškiai pasirodė veikla, neverta dėmesio. O mums kas, mums patinka. Po kalnus vaikščioti pamėgome dar būdamos Amerikoje pirmą vasarą. Oi, kiek kilometrų per 6 mėnesius pražygiuota… Gera prisiminti.

Ar galima po kalnus vaikščioti žiemą? Žinoma! Kodėl gi ne? J Darėme tą sekmadienį, galime pakartoti ir ketvirtadienį. Išsirinkome neilgą maršrutą, prigriebiau savo puikųjį puodelį pilną kavutės, ir po gerų 15 minučių jau sėdėjome autobuse, vežančiame į gretimą miestelį – St.Jackobs.

Pekeliui rytinė saulutė dingo, bet tai tikrai nebuvo priežastis apsisukti ir grįžti namo. Kad jau buvome pasiryžusios praeiti visą hiking trail‘ą, tai link jo ir pasukome. Oi, kad būtume įtarusios, kokiais pusnynais teks bristi. Aprašyme buvo nurodyta, kad hike‘o trukmė – pusantros valandos. Cha, kur gi ne! Pačiu geriausiu atveju turbūt tik vasarą galima tokiu greičiu prabėgti 😀 Po trečdalio kelio jau pūškavom su trumpais sustojimais, o po pusės kelio svarstėm rimtą klausimą: kilti tą pusę kelio dar į kalną, ar leisti žemyn atgal. Deja, šį kartą nugalėjo tokios priežastys kaip „ Reikia paskubėti į darbą“ , tad apsisukome ir nuliuoksėjome pusnynais žemyn. Viena į kitą pažiūrėjusios negalėjom pasakyti, kuri labiau panaši į sniego moterį. Na ir pasivaikščiojimas, kai sniego iki kelių! Bet vis tiek smagu. Ir tyras oras prablaškė, nuotaiką pakėlė. Likusią pusę įveiksime gal kada pavasariop, kai sniegas nutirps ir bus galime dviračius išsinuomoti.

***

Lyrinis nukrypimas:

Per tarptautinės tarpkultūrinės komunikacijos paskaitas kažkada mokiausi apie adaptaciją svetimoje šalyje. Primityviai pasakojant, yra 4 stadijos:

1 – pirminė euforija, kai tave viskas žavi, viskas patinka, viskas smalsu, viskuo džiaugiesi ir mėgaujiesi;

2 – euforija dingsta, pradedi kažko ilgėtis, pradedi pastebėti daug dalykų, kurių iš pradžių nematei, daug kas erzina, atsiranda kažkokia atmetimo reakcija tave supančiai aplinkai, užplūsta negatyvios mintys ir pan.

3 – su viskuo susitaikai, pradedi priprasti, adaptuotis, viskas einasi geryn.

4 – adaptuojiesi ir jautiesi kaip namie.

Šiuo metu jaučiuosi užstrigusi antroje stadijoje. Kažkaip man pačiai netikėtai. Bet praeis. Turi praeiti. Gal tereikia poilsio ir nors trumpo aplinkos pakeitimo. Dėl šios priežasties nusipirkome su Raimonda bilietus į Miuncheną. Laukiu nesulaukiu! Gal turite kokių nors patarimų, ką būtinai turėtume ten pamatyti? Būčiau dėkinga 😉 ( P.S. BMW muziejus nedomina 😛 )

Beveik sniego moteris-

Vaida ;)*

Filed under Uncategorized, Žiema Alpėse, 2011/12 m. · Tagged with Alpės, Austrija, hiking