Atostogos reggae ritmu – The Bahamas

Pasakojimą apie atostogas Bahamuose norėčiau pradėti apie tai, kas yra couchsurfing. (Niekad su tuo nesusidūrusiems bus aiškiau, nes pasakojime šis žodis bus vartojamas ne vieną kartą).

www.couchsurfing.org – interneto portalas, socialinis tinklas, prie kurio prisijungę milijonai  žmonių iš  230 pasaulio valstybių. Visus juos vienija noras keliauti. Šio tinklalapio esmė – registruoti vartotojai gali kreiptis į kitus vartotojus prašydami nemokamos nakvynės savo kelionės metu, o jeigu tai neįmanoma, prašyti, kad bent jau aprodytų savo miestą, padėtų susiorientuoti naujoje vietoje, galbūt visai svetimoje kultūroje. Šis tinklas veikia atsiliepimų principu ( pvz. Tu kažkur keliauji, pas kažką apsistoji, gerai praleidi laiką, vėliau internete „apsikeiti“ gražiais komentarais vienas apie kitą. Kažkas paskaitęs tavo profilyje esančius atsiliepimus galvoja, kad esi patikimas žmogus, nori apsistoti pas tave. „Apsikeičiate“ komentarais, vėl nori kažkur keliauti, vėl kažkas perskaito komentarus ir t.t. Užburtas ratas). Couchsurfing – pabrėžtinai ne pažinčių svetainė. Tai greičiau keliautojų klubas. Vieniems tai galimybė sutaupyti pinigų, kai nereikia brangiai mokėti už viešbutį, kitiems – galimybė artimiau prisiliesti prie svetimos kultūros ir geriau pažinti lankomą kraštą ( vietinis gyventojas gali parodyti ne tik labiausiai turistų lankomus taškus), dar kitiems – tai galimybė susirasti draugų kitam pasaulio krašte.

Pirmą kartą couchsurfing ( toliau – CS) išbandžiau prieš metus Havajuose. Po labai geros patirties (pragyvenom tryse su draugėmis savaitę pas tokį vaikiną name ant vandenyno kranto, supažindino jis su savo draugais, daug kur nuvežė, daug apie salą pasakojo, daug padėjo, net labai skanias vakarienes ruošė ir rytais kavą virė) šiemet gan spontaniškai sugalvojus aplankyti Bahamus, CS buvo pirmoji į galvą šovusi mintis. Pinigų tam nė viena neturėjom ( vykau su drauge Raimonda), tad jau pradedant planuoti kelionę buvo aišku, kad tai turės būti kiek įmanoma pigios atostogos.

Pasiruošimas kelionei.

Pirmas ir svarbiausias dalykas – nakvynė. Jos paieškom pasitelkiau CS. Išsiunčiau apie 10 laiškų į Nassau miestą, gavau 2 teigiamus atsakymus. Abu jauni vaikinai. Apie vieną iš jų anketoje randu tik vieną merginos atsiliepimą , koks jis sexy , kito anketa atrodo kur kas patikimiau – apie 40 puikių atsiliepimų iš įvairiausių žmonių. Theo – 25 metų, gyvena su tėvais, siūlo laisvą kambarį su dvigule lova. Po kelių laiškų susitariam, kad mūsų datos jam puikiai tinka, pasisiūlo paimti iš oro uosto, galiausiai nusiunčiam oficialų prašymą, savo skrydžio informaciją, susitariam, kad lauks.

Antras dalykas – laiškai institucijom. Internete radusi prieštaraujančios viena kitai informacijos, parašiau laišką į užsienio reikalų ministeriją, kuri patvirtino, kad LR piliečiai į Bahamus gali keliauti be vizų ir būti ten iki 3 mėnesių. ( Nors tiesa, vizos kaip ir yra, gauni štampą į pasą, tačiau į jokias ambasadas kreiptis nereikia, o vizos kaina jau automatiškai būna įskaičiuota į lėktuvo ar kruizo kainą). Kitas klausimas buvo, ar išvykus iš JAV ( buvau ten kurį laiką turėdama ESTA) be problemų vėl įvyksiu į šalį. Amerikos ambasada patvirtino, kad mano ESTA – leidimas 90 dienų legaliai būti JAV ir įvažiavimas į šalį yra daugkartinis, t.y. kiekvieną kartą norint įvykti į šalį nereikia pildyti prašymų iš naujo. Atsakius į sau rūpimus klausimus galėjom kelionę planuoti toliau.

Paskutinis rūpestis – bilietai. Ai, nors toks čia ir rūpestis: truputį pagooglinam, paprašom amerikiečio draugo, kad nupirktų su savo kreditine kortele ( mūsų lietuviškų amerikiečių svetainės nepriima! O SEB‘as žadėjo, kad puikiai veiks…) ir kelionė tampa neišvengiamu reikalu. Atostogos rugsėjį Bahamuose – nebe svajonė, o tikrų tikriausia realybė.

Trumpai apie šalį.

Bahamų salos – archipelagas, esantis Karibų jūroje. Kadaise Kolumbo atrastas, vėliau anglų perimtas, dabar – nepriklausoma valstybė. Bahamų istorija sudėtinga ir įdomi, tačiau pasaulis turbūt daugiausia žino apie viduramžius, kai Bahamai priklausė Ispanijai, ir jūrose viešpatavo laivų plėšikai ( „Karibų piratų“ filmai turbūt taip pat davė nemažą indėlį). Po Versalio taikos 1783 metais salos atiteko Britanijai ir iki 1973 metų buvo Didžiosios Britanijos kolonija. To pasekmės akivaizdžios ir šiandien: sostinėje Nassau vyrauja kolonijinio stiliaus architektūra, susimaišiusi su vietinėmis ryškiomis spalvomis, gatvėse eismas juda kaire puse ( kaip ir Anglijoj), valstybinė kalba – anglų ( nors ir su labai savotišku akcentu). Bahamai turi savo valiutą – Bahamų dolerį, kurio kursas  1=1 JAV doleriui. Visur be problemų gali atsiskaityti tiek vietiniais pinigais, tiek JAV doleriais. Bahamai – salynas, turintis apie 700 salų. Didelių, mažesnių ir visai mažučių. Tik keletas iš jų yra apgyvendintos. Vietiniai gyventojai – juodaodžiai, mielai bendraujantys su turistais. Turistai šalyje panašiai kaip šventos karvės Indijoje, nes jie – pagrindinis daugelio gyventojų pajamų šaltinis. Bahamai gyvena iš turizmo ( na, dar augina ir eksportuoja ananasus (oficialioj rinkoj) ir yra tranzitinė šalis kokainui (juodojoj rinkoj)), čia kasdien uostuose švartuojasi kruiziniai laivai, atplukdę į salas tūkstančius poilsiautojų, pasiruošusių papurtyti savo kišenes apsipirkinėjant ir linksminantis. Tarp atvykusių turistų buvome ir mes. Skirtumas tas, kad atvykusios ne kruiziniu laivu ir nelabai nusiteikusios palikti ten daug pinigų.

Kruiziniai laivai Bahamuose

 1 diena

Beveik nemiegojusios naktį su Raimonda paliekame savo vasaros namus JAV ir pajudame į tolimesnį nuotykį. Po ilgos kelionės ( Portland – Los Angeles – Miami – Nassau) pagaliau pasiekiame savo kelionės tikslą.

Ilga kelionė lėktuvu: Portland - Los Angeles - Miami - Nassau

Po 12 val. skydžių, pasikeitus laiko juostoms į Bahamus atskrendame vėlai vakare. Tik išėjus iš lėktuvo į veidą tvoksteli didelis karštis ir drėgmė, po kelių sekundžių drabužiai prilimpa prie kūno. Atsisuku į Raimą: „ -Sveika atvykus į tropikus, brangioji“. Karšta. Labai karšta. Sparčiu žingsniu nuskubame į oro uosto vidų. Pavargusios, bet vis tiek puikiom nuotaikom, tarpusavy kažką nerūpestingai plepėdamos nueinam prie muitinės. Ten laukia pokalbis su imigracijos pareigūne. Net nepagalvojau, kad galima taip susimauti ties tradiciniais imigracijos klausimais!

– Kur apsistosite?

– Pas draugą namie.

– Koks adresas?

– Nežinau ( uuups…)… Bet jis mūsų laukia lauke, žadėjo pasitikti.

– Koks jo telefono numeris?

– Nežinau… ( Velnias, aš jo du kartus prašiau, kad atsiųstų savo telefono numerį, o jis taip ir neatsiuntė!)

Akivaizdu, kad pareigūnei jau daromės įtartinos:

– Kokia draugo pavardė?

– Ammm… Harisson… Handerson…H… (Dievaži, užmiršau.  Jau ir pati susinervinau, kad tiek klausinėja, o aš nieko nežinau!)

– O jūs jį pažįstat???

– Na taip…

– Iš kur jūs jį pažįstat?

– Iš interneto. Couchsurfing.org. ( Tada jau pajutau, kokiam Š esam įklimpusios).

– Iš interneto??? – ( Pareigūnės akys išpūstos, žiūri tai į mane, tai į Raimondą) – Eime, merginos, su manimi…

Ne pirmą kartą kažkur keliauju, daug domiuosi, žinau, kad kai pareigūnai vedasi į savo kambariuką pokalbiui  gali nieko gero nelaukti.

Kabinetas pilnas moterų. Visos juodos, apvalutės, vidutinio amžiaus, rimtais veidais, ryškiai norinčios jau baigti darbą ir nepatenkintos, kad čia dar kažkokios dvi panos trukdo. Uch, nemalonus pirmasis įspūdis buvo. Su ryškiu spaudimu pradėjo visos klausinėti, kokiais tikslais vykstam, kur apsistosim, kaip mes galim pasitikėti kažkuo, ko nepažįstam, kodėl neužsirezervavom viešbučio.

– Ar turit pinigų, kad norit įvykti į Bahamus?

– Turim.

– Kiek?

– Turim kreditinėse kortelėse ir grynais.

– Kiek kortelėse?

– ( pasakom).

– Parodykit!

Parodom korteles.

– Bet tai čia kortelės, mes negalim patikrinti. O grynų piginų ar turit?

– Turim.

– Parodykit!

Parodau. Tada kalbos pasisuka, kad mus įleis į šalį, jei užsirezervuosim viešbutį bent pirmai nakčiai ( Bomžaut saloj neleidžia). Mes bandom šnekėti, kad mums nereikia viešbučio, apsistosim pas draugą. Neklauso.

–  Eime kuri nors su manim.

Aš kraustausi savo popierius, tad  išsiveda Raimondą. Grįžta abi po pusės minutės. Raimonda:

– Tu eik kartu, nes aš tai jo neatpažinsiu! Tu ten su juo susirašinėjai.

Nu šaunu. Tikrai keliam pasitikėjimą. Pareigūnė pikta, išsiveda mane į laukimo salę. Dairausi dairausi… Velnias, žmonių mažai, visi juodi, visi vienodi, o reikiamo veido ir nematyti…

– Matai jį?

–  Ne…

Išeinam į lauką – tas pats. Jo nėra. Neatvažiavo pasitikti! Tada jau ir man pasidarė neramu. Ne dėl to, kad gali neįleisti į šalį, bet dėl to, jog mąsčiau, kur mes dėsimės naktį su visais savo daiktais?…Prašau interneto. Sako, kad nėra. Savo naudotis neleidžia. Grįžtam į kabinetą, kur viltingai laukia Raimonda. Naujienos ne kokios… Po dar kelių bandymų ieškoti Theo, prašymų leisti palaukti jo ilgiau („ -Čia jums ne laukimo salė!” ), po nuodugnaus mūsų bagažo patikrinimo, iškamantinėjimo ką tiek laiko veikėm JAV, visų mūsų dokumentų patikrinimo galų gale užrezervavo mums viešbutį ( 95 usd/nakčiai. Auč), įdėjo štampą į pasą ( leido būti šalyje tik 5 dienas) ir beveik paleido…

Vedant mus iš oro uosto žiūriu, atsiveda pareigūnas vaikiną. Theo! Jetau, kaip aš apsidžiaugiau jį pamačiusi, lyg kokį draugą-išgelbėtoją. 🙂 Tačiau susipažinti galėjome tik vėliau, nes tada buvo jo eilė užeiti pokalbiui pas pareigūnus. Vėliau Theo pasakojo, kad buvo klausinėjimas, kokie jo motyvai, jog priima dvi nepažįstamas merginas pas save į namus. Imigracijos pareigūnai bandė iškvosti, ar tik ne kokiais seksualiniais motyvais jis mus priima, nes visiems buvo nesuvokiama, kaip galima leisti nepažįstamiems žmonėms iš kito pasaulio krašto pas save gyventi. Niekas nebuvo girdėjęs apie couchsurfing.org. Theo pasakojo, kad jam leido mus pasiimti tik todėl, kad jo tėtis kažkada dirbo imigracijoj, kažkas jį prisiminė ir kaip pas patikimą žmogų išleido. Nu ir įkliūk tu man šitaip. (Aišku, dabar pati matau daug savo klaidų, bet gerai, kas gerai baigiasi ir yra iš ko pasimokyti ateičiai! ).

Lauke mūsų laukia Theo draugas Khalil. Sumeta mūsų daiktus į truck’o bagažinę, ir pajudame link namų. Turbūt per pirmas kelias minutes susidraugaujame su Khalil ir trumpos kelionės pabaigoje jau jaučiamės savos. Važiuojant link Theo namų jis apsimeta mūsų kelionių gidu ir pasakoja kur kas yra jų sostinėje Nassau. Šnekučiuojamės, juokiamės, viskas smalsu, įdomu, bet nuovargis jau daro savo. Grįžę namo dar susipažįstame su Theo tėčiu ir nusliūkinam į svečių kambarį. Tą naktį kritus ant lovos po palubėj besisukančiu ventiliatorium turbūt tą pačią minutę užmiegu.

2 diena

Penktadienis. Theo su Khalil dirba, nieko nuveikti kartu nesiūlo, tačiau palieka namų raktą, savo telefono numerius ( jei prireiktų ko nors), namų adresą (kad žinotume, kur grįžti) ir autobusų numerius, vežančius į centrą ( autobusų grafikas neegzistuoja). Na ką, mes su Raima merginos ne baikščios – einam ieškoti vietinio autobuso.( Tiesa, mašinos nuoma saloje kainuoja minimum 50 usd/dienai,  tuo tarpu autobusas – 1,25 usd., todėl renkamės viešąjį transportą ).  Ilgai netrukusios sulaukiame kažkokio. Važiuoja į centrą – tinka. Įsėdus į autobusą turbūt buvo mini kultūrinis šokas. Sėdi vairuotojas ir jo“ kontrolierius“. Pirmi klausimai: „ –Iš kur esat? Ar turit vaikinus? Ką veiksit vakare? Gal norit kur nors kartu nueiti? Gal galit duoti savo telefono numerį?“ Na taip, kur gi ne. Išsisukinėjam, bet paimam brukamą vairuotojo telefono numerį („ – Aha, gal paskambinsim, jei mums reikės asmeninio vairuotojo…“), o tuo tarpu, kad važiuojam pro neaiškius rajonus, kad važiuojam… Kontrolierius išsišiepęs pasakoja, kad čia jų getas. Tikrai, panašu į getą. Kokią valandą važiuojam tuo autobusu vienintelės baltos, aplinkui vien juodaodžiai keičiasi, visi spokso kaip į eksponatus… Turistai į tokias vietas neužsuka. Tos gatvės, namai, kiemai – toli gražu ne paradinė Bahamų pusė!

O jau eismas! Atrodo, visi nuolat pypina, skuba, į kelio ženklus nežiūri, vienas prieš kitą per raudoną šviesoforą lenda… Visiškas chaosas. Mistika, kaip jie ten neapsidaužo mašinų ir neužkemša siaurų kelių avarijom. Autobusai, tiesa, irgi stoja bet kur. Kaip mikriukai: bet kas pamoja, ir stoja autobusas vidury gatvės, net į šalikelę kai kur nepasitraukęs. Merginos vaikinams per atidarytus autobuso langus šūkauja („- Babe, I love you! Call me!”), vaikinai merginom šūkauja… Pirmas pasivažinėjimas viešuoju transportu įspūdį paliko, tad užtikrintai galiu sakyti: „Nori local experience –  sėsk į autobusą“.

Paleido mus vairuotojas centre. Susiradome kažkokią vietinę sumuštininę, nusipirkome po sumuštinį, nuėjusios į Donkey Donuts papusryčiavome ir patraukėme pėsčios į paplūdimį, kurį parodė Theo kaip geriausią iš galimų. Būčiau žinojusi, kaip toli jis yra, būčiau dar vieną autobusą stabdžiusi!  Na, bet turėjome progą daaaaug pasivaikčioti po miestą.

Nassau

Nassau

Penktadienio planas – Cabbage Beach. Šiaip pagrindinė Nassau dalis yra Providence saloje, tačiau šalia yra ir mažutė Paradise sala. Joje yra didžiulis Atlantis viešbučio kompleksas, golfo laukai, paplūdimiai, o tarp šių dviejų salų nutiesti du tiltai.

Paradise sala ir dalis Atlantis viešbučio

Į vieną iš esančių paplūdimių mes ir ėjome. Atėjus į Cabbage paplūdimį akis džiugino smaragdinė jūra. Raimonda nubėgo atsigaivinti pirma, o neužilgus grįžus atraportavo, kad atsivėsinti vandenyje tiesiog neįmanoma.  Ir tikrai! Vanduo tooooks šiltas! Nei Viduržemio jūroj, nei Ramiajame vandenyne prie Havajų krantų (jau nekalbu apie Atlanto vandenyną prie Gran Kanarijos) nebuvau patyrusi, kad vanduo gali būti tooooks šiltas ( rugsėjo mėnesį vanduo Bahamuose yra šilčiausias, ne veltui ten dažnai formuojasi uraganai). Tokioj jūroj galėčiau mirkti visą dieną neišlįsdama! 🙂 Deja, to nedariau, vis teko pasikeičiant su Raimonda daiktus prižiūrėti, nes labai jau įtartini tipai aplinkui trynėsi:

-Girls, do you like parties?

-Sure.

-Would you like weed?

-We don‘t smoke.

-Pills?

-No, thanks.

-Husband?

Cabbage beach

Cabbage beach

Taigi diena prabėgo paplūdimy. Susipažinome su visai šauniais vaikinais iš Floridos, vėliau su kažkokiais iš Pensilvanijos… Beplepant pražiopsojom paskutinį autobusą link Theo namų, teko važiuoti su taksi. Vairuotojas kaip turistes, aišku, kokiais 7 usd apsuko ir net nenuvežė į vietą – paskambino Theo, kad neva neranda jo namų ir tegul mus pasiima kažkur pakeliui! Ten „pakeliui‘ mus pasitiko Khalil. Veždamas namo pakvietė vakarienės, nes labai norėjo mums pagaminti. Neatsisakėm, tad vakarą praleidom su Khalil, Theo, jo mergina, dar vienu draugu Alex ir labai skania omarų vakariene. Užsimezgė graži draugystė tarp trijų bahamiečių ( su mergina kažkaip nesutapo biolaukai, matyt) ir dviejų lietuvaičių 🙂

Omarų vakarienė

3 diena.

Penktadienį vakarieniaujant Khalil pasiūlė visiems paplaukioti valtimi. Juokėsi iš mūsų, kad mums taip patiko Cabbage paplūdimys ir žadėjo parodyti tikrai gražų paplūdimį. Taigi dienos tikslas – Rose island. Rose island – negyvenama sala, nelabai toli nuo Providence salos. Jau pajudėjus iš prieplaukos buvo aišku, kad diena bus puiki. Ir tikrai: tobulai žydra, skaidri ir šilta jūra, kaitri saulė, ilgi, tušti, balto smėlio paplūdimiai, skambanti reggae muzika, draugiškas, nesiliaujantis juokas … Nežinau, kiek kartų tą dieną pasidžiaugiau savo gyvenimu, o plaukiant namo, šiltam pietų vėjui džiovinant mano garbanas, mėnesienai atsispindint vandenyje vis mąsčiau, ar begali būti geriau?

Nassau uostas

Maudynės Karibų jūroj

Koralų saujelė

Negyvenama Rose sala

Negyvenama Rose sala

Maudynės Karibų jūroje

Negyvenama Rose sala

Horizone - Honeymoon sala

Grįžus į uostą ir tvarkant valtį gaunam pasiūlymą išeiti kur nors pašokti. Trečia diena Bahamuose, o mes dar jokiam klube nebuvom! Tokius nesusipratimus reikia taisyti! Mielai sutinkam.  Theo su mergina atsisako, tad mūsų su Raimonda atvažiuoja paimti Khalil ir Alex. O, kad jie būtų pasakę, kur važiuosim… Kad bent būtų leidę pačioms susiprasti… Būčiau tikrai nepatingėjus gražiau pasidažyti ir puošnesnę suknelę iš lagamino išsitraukti! Kadangi prieš tai plepėjom apie klubus Lietuvoje ir ten, apie muziką, šokių skirtumus, buvome tikrai įsitikinusios, kad važiuosime į kokį nors vietinių gyventojų barą palinguoti pagal reggae. Atvažiavus prie Atlantis viešbučio pasidarė aišku, kad vakarui mažų mažiausiai aukštakulnių reikėjo prie mano suknutės. Atlantis – didžiulis viešbučio kompleksas, su milžiniškais akvariumais, baseinais, kazino, daug restoranų… (Brangiausi apartamentai kainuoja 25 tūkst. usd/nakčiai. Nejuokauju. Šis viešbutis yra antras pagal dydį darbdavys šalyje po vyriausybės). Taigi, atvažiavom, einam link klubo, o ten raudoni kilimai, nemažai apsaugos prie durų, vyrukai pasipuošę, merginos su vakarinėm ilgom arba miniatiūrinėm kokteilinėm suknelėm, šukuosenom, stulbinančio aukščio tviskančiais aukštakulniais… Kai Las Vegas‘e tokių gražuolių teko prisižiūrėti, viskas dvelkė pigiu kiču, čia – pačios pasijutom kaip Pelenės. ( Beliko pasijuokti,  kad mes ir be aukštakulnių gražios. Nors tuo pačiu reikėjo pasisaugoti, kad mane, tokią nedidutę, pralinguodama pro šalį kokia beibė nenumuštų su savo išraiškingais silikonais). Nepaisant to, nuotaikos sau tikrai dėl smulkmenų nesigadinom, klubas buvo puikus, labai smagiai praleidom naktį! Seniai buvau pasiilgus šokių iki pat ryto, kai grįžti namo tik 6 val. ir visiškai patenkinta savo praėjusia diena, pusiau besišypsodama užmiegi laukdama kitos.

4 diena.

Kai iš vakaro atsiguli 6 val. ryto, naivu tikėtis, kad sekančią dieną pabusi anksti ir turėsi produktyvią dieną. Bandėme. Nepavyko. Atsikeliame gerokai apie pietus. Dangus lyg debesuotas, bet tikėdamosis, kad neprapliups lyti ir išlįs saulė, išsiruošiam į paplūdimį. Dienos planas paprastas – Cable beach.

Taigi pasigauname autobusą vieną, paskui centre kitą ir nuvažiuojame prie Cable beach. Nespėjus prieiti paplūdimio, kad pradės lyti! Lietaus didžiuliai lašai šilti, oro temperatūra aukšta… Jausmas beveik kaip po dušu stovint 😉 Įlindom į kažkokį viešbutį, prisėdam ant sofučių, rašom atvirukus draugams, prieina kinietis vaikinas:

– Galiu jus nufotografuoti?

– ???

– Galiu su jumis nusifotografuoti?

– Ammm… Jo, kodėl gi ne.

Nusifotografuoja jis su mumis, kad patenkintas visas, sėdi išsišiepęs, šnekint bando… Tai kas kad nieko nesupranta, ką mes klausiam, ir pats papasakot nieko negali. Vis tiek, kad smagu žmogui, kad šypsosi. Vėliau dar draugą atveda supažindint ir parodyt, kad atsispausdino iš Google, kur yra Lietuva. Nusišypsom ir niaukiam į paplūdimį, kol nesusivedė visų savo draugų.

Laukiant autobuso

Saulės beveik nėra, bet vis tiek sugebam užtrukti taip, kad pavėluojam į atgalinį autobusą. Sekmadienis Bahamuose – šventa diena ( Nežinojom!). Bažnyčia šalyje turi svarbų balsą, tad įsakymas sekmadienį švęsk puikiai vykdomas – viskas užsidaro labai anksti. Savaitgalis, turistų mieste turėtų tikrai netrūkti, tačiau visos parduotuvės nuo 17-18val uždarytos, kavinės vakare uždarytos, barai nedirba, autobusai nevažiuoja… Reikia kažkaip grįžti namo. Žiūrim, atlinguoja kažkoks vaikinas iš priekio. Kaip ir visi vietiniai mus užšnekina, mes paprašom, kad paskolintų savo telefoną ( nei lietuviškas, nei amerikietiškas telefonas saloje neprisijungia prie jokio ryšio), pasiskambinam Alex, kad atvažiuotų paimti į centrą, naujam pažįstamui padėkojam už pagalbą ir einam laukti, kol mus parveš. Bahamuose europietėm merginom taip lengva! Tik paprašyk pagalbos ir tau visi aplinkiniai padės 😉 Ilgai netrukus atvažiuoja mus parvežti Khalil. Grįžus Theo tėvai pasiūlo vakarienę, tačiau mes jau kaip ir pažadėjusios leisti  Alex mums pagaminti, tad Theo tėvams padėkojam ir  atsisakom. ( Su Raima juokėmės, kad turbūt Bahamuose reikia būsimų vyrų ieškotis: tik panorėk ir šokinės kaip apie princeses). Taigi, vakaras prabėgo vėl pas Khalil, su tais pačiais draugais + dar vienu nauju ( 2000 ir 2004 metų Bahamų atstovu olimpiadoje). Net pačiom keista buvo, kaip greitai mes su jais susidraugavome. Bendrauji, plepi apie kažką, o jausmas toks lyg visi būtume seni pažįstami. Tuo man ir patinka CS – juk apsistojusi viešbutyje su vietiniais šalies gyventojais tikrai taip nesusidraugausi!

5 diena.

Pabundame, kai kažkokiu būdu Theo šuo atsiduria mūsų kambaryje ir įšokęs į lovą pradeda mus su Raima laižyti. Labas rytas, laikas keltis. Theo tėtis paskambina į oro uostą, įsitikina, kad mūsų skrydis dėl artėjančio uragano neatšauktas, vėliau mus nuveža į paplūdimį. Paplūdimys visai prie miesto, jau truputį pasiraukom, kad smėliukas ne toks nuostabus kaip negyvenamoj saloj ( Aha, prie gero greit priprantama, pirmą dieną ir tas paplūdimys būtų atrodęs puikiai 😉 ). Pagulim prieš saulutę, kažkas siūlo nusipirkti maikių, kažkas siūlo nardymą su rykliais, bet mes patraukiame ieškoti pusryčių/pietų.

Kaip visada savo sumuštininėj nusiperkam sumuštinių ir einame į Donkey Donuts kavos. Įėjusios pašnekam, kad mus čia tuoj pradės atsiminti. Apsidairau, tik vienas matytas veidas. Sėdi vyras prie staliuko popieriais apsikrovęs, kompiuteriu dirba. Prisėdam netoliese. Baigiant valgyt jis mus užkalbina ( Taip ir sakiau, kad žmonės mus atsimins!). Pokalbis, prasidėjęs įprastais klausimais ( iš kur esam, kiek laiko būsim, kada atvykom, kur apsistojom) po geros valandos pasibaigia tuo, kad jis, papasakojęs Bahamų istoriją, padaręs mini ekskursiją po centrą ir turgų, pravedęs  pro visas apsaugas, palieka mus degintis privačiam Hilton viešbučio paplūdimy. (Hilton viešbutis pats seniausias Bahamuose). Prieš tai įspėja viešbučio vadybininką, kad mes jo draugės. Pasirodo, Hilton viešbutis ir populiariausias Nassau baras ( jame gaunam po tris gėrimus baro sąskaita) – mūsų naujojo pažįstamo klientai. Maloniai pabendraujam, paimam jo telefono numerį, jei vakare norėtume susitikti ( nepaskambinom), padėkojam ir atsisveikinam. O paskui su Raimonda juokaujam, kad pažįstamų mums ieškoti nereikia, jie patys nuolat iš kažkur išdygsta.

Senor Frog baras vaišina

Hilton viešbutis vaišina

Taigi dieną praleidus ant gultų, įneštų į vonios temperatūros jūrą, pasilepinus saulute  patraukiam ieškoti Khalil rekomenduotos restoranų gatvės. Sakydama restoranų turiu galvoje vietinių gyventojų populiariausią valgymo vietą. Fish fry – tai jūros gėrybių resoranėlių gatvė. Išsirenkame vieną, kuriame būtinai turime paragauti populiariausio šalies patiekalo– conch salad. Prie salotų užsisakome ir šiltą patiekalą conch fritters. Conch – kažkoks šliužas, ištrauktas iš didžiulės kriauklės, iš jo gaminami tradiciniai Bahamų patiekalai.

Negana to, kad tai skanu, vietiniai sako, kad tai natūralus afrodiziakas. Pavakarieniaujam skaniai, bet ant meilės nepatraukia, tad drąsiai galim vakarą vėl praleisti su draugais. Ne alkanos, bet kai vaikinai gamina omarus, negi atsisakysi? 😉 Vėl skani vakarienė, skambanti reggae muzika, bahamietiško šokio pamokos, daug pokalbių ir juoko. Daug tą vakarą kilo tostų už naują draugystę ir už tai, kad kada nors gyvenime dar vieni kitus aplankysim.

6 diena.

Paskutinė diena saloje buvo per trumpa bet kokiems nuotykiams. Ryte atsikėlusios autobusu važiuojam iki centro ieškoti šiokių tokių lauktuvių, paskui susikraunam lagaminus ir kiek vėluodamos išvažiuojam. Khalil palieka vieną iš savo mašinų, kad Alex mus nuvežtų į oro uostą, išvažiuodamos išklausom gražių Theo tėtės linkėjimų, už viską padėkojam, grąžinam namų raktus,  pakeliui  dar stabtelim prie Theo darbo atsisveikint ir paskutinį kartą, važiuodama smaragdinės jūros pakrante, klausydama atpalaiduojančios Bahamų muzikos, galvoju, kad nieko nėra neįmanomo, kai kažko labai labai nori…

Mano atostogos nebuvo kažkas tokio ypatingai verčiančioiš koto. Na nenardžiau aš su rykliais, nejodinėjau žirgais rožinio smėlio paplūdimiuose ir nečiuožiau banglente per bangas… Galbūt per mažai tam laiko, per mažai pinigų ( Bahamai visgi brangi šalis. Kitą kartą!)… Kaip ten bebūtų, tikrai žinau, kad turėjau puikų laiką su puikiais žmonėmis. Po šių atostogų galvoju, kad artimiausius metus kur bekeliausiu, ieškosiu nakvykės tik per couchsurfing! Tai nepakartojama patirtis. Daug įdomiau, daug smagiau ir daug lengviau pažinti šalį. Juk lankoma šalis – tai ne tik bažnyčios, paminklai, muziejai, pastatai… Šalis susideda iš gyventojų, ir man, pagalvojus apie Bahamus, pirmiausia mintyse iškils visi tie sutikti draugiški, besišypsantys, smalsūs žmonės, gyvenantys savo nerūpestingą gyvenimą nuostabiame gamtos kampelyje ir dainuojantys apie laimę, meilę, gėrį ar tiesiog gražią dieną.

Sakykit ką norit, bet kelionės veža. Naujos šalys, miestai, miesteliai ir nuotykiai juose  viduje visada kažką palieka. Kiekvieną kartą įspūdžiai gali būti skirtingi, bet sutikit – kartą pradėjus keliauti norisi tai daryti dar, ir dar, ir dar…

Gerų Jums kelionių

Vaida ;)*

Comments
10 Responses to “Atostogos reggae ritmu – The Bahamas”
  1. Perskaičiau visą ilgą pasakojimą ir tikrai buvo labai įdomu! Ypač nuotykiai oro uose yra pamokantys. Ir ačiū už nuorodą į CS – nežinojau šito gero 🙂 Ačiū!

  2. italijadoc says:

    kai skaiciau jusu nuotykius aerouoste prisiminiau per tv rodoma laida apie australijos imigracijos pareigunus ir ju darba. manau pasiseke, nes lengvai galejo ir deportuot. o siaip jus drasios !!!:) nebaisu tuo cs naudotis?

    • vaidaa says:

      Visai nebaisu, pasiskaitai juk atsiliepimus apie žmogų, pas kurį vyksti 😉 Dažniausiai CS nariai atviri pasauliui ir draugiški. Kai turėsiu savo kampą, tikrai ir pati priglausiu keliautojus 😉
      O nuotykiai su imigracija… Jaunos ir mažai patyrusios dar buvom 😀 Dabar iš karto į imigracijos lapelius rašom bet kokius hostelių adresus iš Lonely Planet, kad neliktų tuščių, neužpildytų laukų ir nekiltų nereikalingų klausimų 😀

  3. Ilona says:

    Labas, perskaičiau visą pasakojimą. Labai patiko! Su drauge kaip tik ruošiamės vykti į Bahamus ir planuojame couchsurfint. Pagalvojom, kad gal vis dar turi couchsurferio kontaktus?? Laaaabai praverstų 🙂

  4. Greta says:

    Labas, gal pameni kiek kainavo bilietai iš Majamio į Bahamus? Kur jų ieškoti? Pati ten norėčiau, bet kruizai kažkaip netraukia 😀 beje, kiak maždaug atsiėjo visos kelionės išlaidos (skaiciuojant usd) ?:)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: